Greitai euras taps realybe lietuvių piniginėse, o banknotai su XIX a. tautinio atgimimo lyderiais, Dariumi ir Girėnu, žymiais kultūros veikėjais nueis į praeitį. Valdžios vyrai euforijoje, tačiau euro padėtis Europoje panaši į plaukiko pusiaukelėje. Jis dar negali saugiai pasiekti kito upės pusės kranto, bet nebegali ir sugrįžti atgal. Euras buvo rizikingas projektas iš pat pradžių, o dabar mes tapome šio projekto dalimi.
O ir pati Europos Sąjunga (ES) buvo politinis projektas, darinys, kuris buvo kuriamas ir amerikiečių pastangomis, nukreiptas prieš agresyvią Sovietų Sąjungą. Vėliau ES plėtėsi veikiama geopolitinių priežasčių. Buvo priimtos šalys, kurios buvo autoritarinės ir tapo demokratinėmis – Ispanija, Portugalija, Graikija. Apie 1991 metus iškilo problema – kaip surasti naują ES legitimizaciją. Ir tada buvo surastas euras. Tad euras nėra ekonominis projektas, jis nuo pat pradžių buvo politinis projektas.
Pati sutartis dėl euro yra suformuota taip, kad iš jos nebūtų galima išeiti. Apie išėjimą iš euro zonos, jeigu jau ten įstojai, nėra užsiminta jokiuose dokumentuose. Išėjimo iš euro zonos kaina yra per daug didelė. Mes turime patirtį, kas atsitinka, kai dideli politiniai junginiai suskyla į dalis, kuomet iš jų pasitraukia mažos dalys. Sovietų Sąjunga neišlaikė Baltijos šalių pasitraukimo, o Jugoslavija – Slovėnijos atsiskyrimo.
Lietuvoje euras taip pat yra ideologinis projektas. Vienas iš argumentų yra tas, jog taip bus labiau užtikrintas Lietuvos saugumas, bet jis su ekonomika neturi nieko bendra.
2013 metų pabaigoje, po Angelos Merkel išrinkimo Vokietijos kanclere, „Harper`s“ žurnalo iniciatyva žymūs Vokietijos ir Prancūzijos politikos analitikai bei sociologai diskutavo apie ES ateitį ir eurą. Dauguma sutiko, kad euras išliks artimiausią dešimtmetį, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje jo galimybės yra miglotos.
Euro zona auga įtraukdama valstybes turinčias radikliai skirtingas politines sistemas, radikaliai skirtingas istorijas. Lyginat Bulgarijos ir Liuksemburgo ekonominį vystymąsi sunku suvokti, kad jos priklauso tai pačiai ekonominei erdvei.
Emanuelis Toddas, istorikas, socialinis antropologas ir politikos teoretikas iš Paryžiaus Nacionalinio demografinių studijų instituto, radikaliai teigia, jog euras jam yra didelė paslaptis ir visiškai neatitinka Prancūzijos kultūros ir istorinės tradicijos. Jo nuomone, Europoje visos šalys, išskyrus Vokietiją, supranta, jog euras buvo didelė nesėkmė. Tad kodėl jis vis dar yra?
Todėl, teigia E. Toddas, jog tai ne ekonominis, o ideologinis klausimas. Vokietijos dominavimas Europoje (o Vokietija sudaro 40 proc. euro zonos ekonomikos) yra galimas todėl, kad Prancūzija su tuo sutinka. Pasak jo, vietoj Europos mes dabar turime Vokietijos galios zoną. Tai tarsi taiki praeities parodija, bet tai ta pati praeitis.
„Kiek ilgai šis euro projektas tęsis ir kaip ilgai žmonės juo tikės, nors visos racionalios priežastys bus išnykusios?“, – klausia Londono ekonomikos mokyklos profesorius Johnas F. Gray`us. Atsakymas yra komplikuotas.
„Paskutinieji tikintys šiuo projektu, kurios aš sutikau už Vokietijos ribų, – sako J. F. Gray`us, – buvo žmonės pokomunistinėse šalyse, Lenkijoje ir Baltijos valstybėse. Priežastis yra akivaizdi: jiems Europos sąjunga ir euras atstovauja normalumą ir tvarką. Ilgai buvę komunistinėje sistemoje jie nori būti normaliomis Europos šalimis“.
Komentaras skaitytas per LRT radiją.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą