Jeigu atsakymai į šiuos klausimus būtų paprasti, manau, protingi žmonės juos būtų atradę prieš keletą metų - kada Graikijos votis tik ėmė tvinkti. Bent jau tada, 2001-aisiais, kada buvo sprendžiamas šios šalies narystės euro zonoje klausimas. Bendros Europos valiutos tėvai, suprantama, siekė, kad naujus pinigus įsivestų kuo daugiau Senojo žemyno valstybių. Todėl šiek tiek primerkė akis į kai kuriuos faktus, dėl kurių galėjo būti suabejota, ar šalis atitinka euro zonos šalims taikomus reikalavimus. Po to, kada tapo visiškai aišku, kad 2009 m. Graikijos skola siekė apie 130 proc. bendrojo vidaus produkto, o ne 60 proc. (didžiausią leistiną ribą pagal Mastrichto kriterijus), arba viršijo 300 mlrd. eurų, buvo šaukštai po pietų.
Faktas kaip blynas: Graikijos politikai ilgus dešimtmečius elgėsi neatsakingai, lenktyniaudami, kas rinkėjams tuščioje vietoje pasiūlys patrauklesnę socialinę aplinką. Yra dalis tiesos ir tai, kad ne itin atsakingas požiūris į viešuosius, bendrus finansus yra dalis graikiškos nacionalinės tradicijos. Du garsūs JAV ekonomistai, profesoriai Karmenas M. Reinhartas (Carmen M. Reinhart) ir Kenetas S. Rogofas (Kenneth S. Rogoff), tyrinėję finansų krizių įvairiose pasaulio šalyse istoriją, dar 2008 m. pastebėjo, kad nuo 1829 m. paskelbtos nepriklausomybės Graikija 5 kartus patyrė savo šalies nemokumą arba skelbė apie skolų restruktūrizavimą (t. y. su skolintojais tarėsi dėl kreditų nurašymo arba grąžinimo palankesnėmis sąlygomis). O dar keturis kartus savo viešųjų finansų deficito problemą sprendė sukeldama hiperinfliaciją. Ir nors pagal šį rodiklį ji nėra pirmoji Europoje (Vengrija nuo 1918 m. nemokumą patyrė 7 kartus, o 2 kartus tiesiog įjungė pinigų spausdinimo mašiną), tačiau per beveik du šimtus metų naujausios savo istorijos, iki 2006-ųjų, pusę laiko ji gyvavo būdama nemoki. Todėl galima sakyti, kad tam tikra prasme nemokumas yra dalis nacionalinio šios šalies gyvenimo būdo. Tačiau vargu ar tai paaiškina viską.
Teisūs ir tie, kurie šiandien nurodo, kad neatsakingas Graikijos viešųjų finansų tvarkymas ir beprotiškas skolinimasis yra tik viena reikalo dalis. Buvo juk ir tie, kurie skolino matydami visas šios šalies pinigų tvarkymo ydas. Uodegas įmerkė Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, kitų šalių bankai. Pati Graikija už savo narystę euro zonoje iš dalies galėtų būti dėkinga globaliam "Golman Sachs", kuris 2001-ųjų išvakarėse painiomis valiutų mainų sąlygomis šaliai paskolino de facto milijardą eurų. Ši suma graikų viešiesiems finansams padėjo atrodyti "tvarkingai".
XX amžiuje keletas bankų su Graikijos eketėje prišalusiomis uodegomis neabejotinai būtų bankrutavę. Tačiau globalioje finansų sistemoje, kurioje veikia stambūs, tarpusavyje susiję bankai, radosi baimė ir grėsmė "per didelis, kad griūtų". 2008-aisiais užteko 1850 m. įkurto "Lehman Brothers" griūties JAV, kad kosėtų ir čiaudėtų visas pasaulis. Tebekosčioja, beje, ligi šiol. Todėl įmerktas bankų uodegas gelbėja ne tik jų akcininkai, bet ir didumos šalių, Graikijos atveju - euro zonos valstybių mokesčių mokėtojai.
Graikijos ir Lietuvos, Estijos ar Slovakijos vidutinių algų, pensijų rodiklių lyginimas turi velnišką emocinį užtaisą, tačiau jis taip pat nieko neišsprendžia. Kai kurių Lietuvos politikų pareiškimai apie tai, esą Lietuva negelbės Graikijos dėl to, kad lietuvio pensija yra trigubai mažesnė už graiko, savo racionalia potekste verti tiek pat, kiek graikų premjero Aleksio Tsipro (Alexis Tsipras) kalbos mitinguose Graikijoje prieš savaitę įvykusio referendumo išvakarėse.
Faktas ir tai, kad dabartinių skolų Graikija grąžinti nesugebės, nes net optimistiškiausios ūkio augimo artimiausiais metais perspektyvos bus neproporcingos slegiantiems įsipareigojimams. Kreditoriams teks aukoti dalį savo pinigų.
Prieš keletą metų interviu davęs buvęs Lenkijos vicepremjeras prof. Lešekas Balcerovičius (Leszek Balcerowicz) pasakojo, kad panašią patirtį savo komunistiniais laikais buvo sukaupusi Lenkija. Skolų nurašymas už reformų paketą buvo esminė pirmosios Lenkijos "Solidarumo" judėjimo sudarytos vyriausybės susitarimo su Vakarų skolintojais dalis. Kitą kelią buvo pasirinkęs buvęs Rumunijos diktatorius Nikolajė Čaučesku (Nicolae Ceausesku), kuris sukauptas išorės skolas (įvairiais vertinimais, apie 12-13 mlrd. USD) skolintojams grąžino per trejus metus, tačiau dėl to apie 1980-uosius rumunai nebeturėjo galimybės sočiai pavalgyti ir apsišildyti būsto. Viena iš rumuniškų pasekmių - 1989 m. diktatoriaus valdomą šalį ištikusi kruvina revoliucija.
Todėl šią savaitę Briuselyje pasigirdęs tam tikras p. Balcerovičiaus "varianto" atkartojimas graikams - "skolų restruktūrizavimas už reformas" - teikia vilties. "Sirizos" partija šiek tiek spardosi, sakydama, kad pirma trečiasis pagalbos paketas, o tada reformų programa, tačiau vargu ar tokia formulė bus priimtina Europos Sąjungai, Europos centriniam bankui ir Tarptautiniam valiutos fondui.
Beje, po rinkimų Graikijoje atėję į valdžią atėję "Sirizos" politikai kai kur net Lietuvoje buvo pristatomi kaip labai originalūs, akademiniai ekonomikos mąstytojai. Siekiau būti ištempęs ausis ir išsproginęs akis, kad pamatyčiau arba išgirsčiau kažin ką naujo, pamatinio ekonomikos teorijoje. Bergždžiai. Pono Tsipro į euro zonos lyderių susitikimą atsinešti tušti lapeliai, paimti iš viešbučio kambario - irgi daug apie "naująją ekonominę mintį" pasakantis simbolis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą