Toks finansavimo padidinimas leistų sukurti visiškai kitokias tiek kokybiniu, tiek kiekybiniu požiūriu Lietuvos ginkluotąsias pajėgas.
Jeigu nuo 2004-ųjų Lietuvos vyriausybės būtų laikiusiosios vidinio politinio susitarimo bei įsipareigojimo NATO sąjungininkams gynybai skirti 2 proc. BVP, tai per 10 narystės šiame aljanse metų krašto apsaugos sistema (KAS) papildomai būtų gavusi apie 9,6 mlrd. litų - dvigubai daugiau nei faktiškai buvo skirta. Taigi gynybos sąskaita sutaupyta ir į kitas sritis nukreipta suma Lietuvos kontekste yra milžiniška, o tai - rimtas argumentas visuomenei aiškinant tokių asignavimų didinimą.
Karinio pajėgumo stiprinimas
KAS finansavimą gali padalinti į keturis stambius blokus: personalas, eksploatacija, kovinis rengimas ir tarptautinės misijos bei ginkluotės sistemų ir karinės įrangos įsigijimas. Pagal NATO standartus personalo išlaikymui rekomenduojama skirti iki 50 proc., o įsigijimui ir ginkluotei - ne mažiau kaip 20 proc. asignavimų. Jeigu per artimiausius 6 metus vidutiniškai 25 proc. lėšų bus skirta ginkluotės sistemoms ir karinei įrangai įsigyti, susidarytų 1,045 mlrd. eurų suma.
Krašto apsaugos ministerija (KAM) jau vykdo arba diskutuoja apie 8 projektus: iš Norvegijos įsigyta kulkosvaidžių bei amunicijos,pasirašytos sutartys dėl artimojo nuotolio priešlėktuvinių sistemų modernizavimo, minosvaidžių, sumontuotų šarvuočiuose, atnaujinimo, 3 sraigtasparnių ir artimojo nuotolio priešlėktuvinės sistemos "Grom" įsigijimo, iš JAV bus gauta prieštankinių "Javelin" sistemų, pasirašytas susitarimas dėl 3 tolimojo nuotolio radarų įsigijimo ir iki 2020 m. planuojama įgyvendinti ratinių pėstininkų kovos mašinų, kuriomis būtų aprūpinti 2 mechanizuoti batalionai, įsigijimo projektą.
Visų išvardintų 8 projektų suma - apie 469 mln. Eur (ratinių kovos mašinų pirkimas dar neįvyko, tad suma - apie 290 mln. eurų - labai preliminari). Tačiau pagal KAM paskelbtą poreikį dar lieka apie 576 mln. eurų, kurių panaudojimo galimybės kol kas dar nedetalizuotos.
Žinoma, greta minėtų projektų KAM vykdo ir kitus pirkimus - amunicijos, apsauginių priemonių kariams, transporto priemonių ir t. t., kuriems bus panaudota ne viena dešimtis milijonų eurų. Be to, ne pirmus metus iškyla diskusijos dėl savaeigės artilerijos bei reaktyvinių mokomųjų, lengvųjų atakos lėktuvų įsigijimo. Prabilta ir apie vidutinio nuotolio priešlėktuvinių gynybos sistemų pirkimo galimybes. Visuomenė pasvarsto, o kariuomenė kol kas atmeta tankų įsigijimo galimybes.
Tam, kad viena ar kita nauja ginkluotės sistema būtų galima įdiegti kariuomenėje, reikia ne vienerių metų. Priešingai negu aiškina Rytų kaimynų lyderiai, artilerija, tankai, raketinės sistemos ar kita vidutinė bei sunkioji ginkluotė turguose ir žūklės bei medžioklės reikmenų parduotuvėse neparduodama. Naujas sistemas būtina užsakyti, laukti kol pagamins ir pristatys, apmokyti karius, suderinti jų naudojimą su jau esamomis sistemomis ir t. t.
Laiką galima sutrumpinti, jei perkama nenauja ginkluotė iš sąjungininkų, tačiau vis tiek reikia mokyti personalą ir suderinti naudojimą. Pagaliau įsivaizduokime, kad mechanizuotą pėstininkų batalioną pradeda remti tankų kuopa, kurią sąjungininkai operatyviai permetė į Lietuvą. Viskas puiku, tik Lietuvos kariuomenė tankų kol kas neturi ir dalinių vadai bei kariai nėra gerai įgudę veikti kartu su tokiomis kovos mašinomis.
Galimos perspektyvos
Galbūt pirmiausiai visuomenė, o ją sekdami - ir politikai bei gynybos (kariuomenės) ekspertai pradės diskutuoti ir apie kitus galimus projektus krašto gynybai stiprinti. Šiame kontekste norisi iškelti tik keletą idėjų.
Reikėtų atkurti 2-ąją brigadą "Žemaitija". Sprendimas ją išformuoti plačiai kritikuotas, o grįžimas prie teritorinės gynybos koncepcijos, kuri2 tik papildė sąjungininkų paramos komponentas, reikalauja ir naujo požiūrio į kariuomenės struktūrą. Apie taikos metu, regis, optimalų trijų brigadų skaičių kol kas diskutuoti per anksti, tačiau 2 brigadoms yra visos prielaidos - didėjantys finansiniai ištekliai, esamas batalionų skaičius, operatyvinių krypčių gausa ir kt.
Reikėtų nupirkti keletą mokomųjų, lengvųjų atakos lėktuvų, kurie būtini kariniam personalui rengti, kariniams mokymams, o konflikto atveju galėtų būti panaudoti ir atakoms.
Reikėtų įgyvendinti sunkiosios artilerijos projektą - suformuoti savaeigių 155 mm haubicų artilerijos batalioną.
Reikėtų įsigyti 1-2 tankų kuopas (apie 16-32 tankus), o kartu su kitomis Baltijos šalimis - visą batalioną su reikiamomis techninės priežiūros ir mokymo priemonėmis.
Toks projektas leistų užtikrinti visos Lietuvos kariuomenės mokymą veikti kartu su tankų daliniais bei prieš juos, nes su tokia ginkluote karo atveju neišvengiamai tektų susidurti. Jis sustiprintų Lietuvos kariuomenės sausumos pajėgų ugnies galią ir manevringumą. Svarbus ir viešųjų ryšių aspektas - toks įsigijimas sustiprintų Lietuvos visuomenės pasitikėjimą savo jėgomis. Be to, visuomenei reikia aiškiai matomų gynybinių pajėgumų galios įrodymų.
Reikėtų oro erdvės gynybai pasitelkti vidutinio nuotolio gynybos priemonės. Taip pat - plėtoti infrastruktūrą: įsteigti naują karinę bazę netoli Vilnius, kur galėtų būti dislokuoti štabai, NATO padaliniai bei naujai suformuotas Lietuvos batalionas. Be to, dėl strateginės svarbos derėtų stiprinti Šiaulių - Radviliškio rajono pajėgumus, ten vėl dislokuoti pėstininkų batalioną. Trys stambios karinės bazės - Vilniaus-Pabradės, Kauno-Ruklos ir Šiaulių-Radviliškio - atitiktų ir galimą ateities siekiamybę turėti tris brigadas.
Galiausiai reikėtų stiprinti savanorių ir šaulių pajėgas, kaip teritorinės, visuotinės gynybos pagrindą, kuris į pasipriešinimą konflikto atveju įtrauktų visą visuomenę.
Remiantis kariuomenės vado gen. mjr. Jono Vytauto Žuko mintimis, pavojaus atveju turint parengto personalo, galima tikėtis iš sąjungininkų gauti ginkluotės. Tad būtina parengti Lietuvos karius naudotis anksčiau minėta ginkluote.
Dalis minėtų teiginių aiškiai prieštarauja kai kuriems NATO sumaniosios gynybos, paremtos specializacija, integracija ir tarptautiškumu, principams. Ji numato, kad tik didžiosios šalys finansiškai gali sau leisti vystyti visus pajėgumus, o mažosios turi specializuotis bei kitose srityse pasiremti sąjungininkų pajėgumais. Tačiau šis principas galbūt tinka Belgijai, Čekijai ar kitoms šalims, apsuptoms NATO sąjungininkų, bet ne tokioms paribio šalims kaip Lietuva. Čia reikia būti pasirengusiems kompleksiškai bei operatyviai panaudoti įvairias ginkluotos gynybos priemones be diskusijų ir laukimo, kol atvyks parama, be kurios savarankiškai laimėti didelį konvencinį karą, žinoma, neįmanoma. Tačiau pasiekti strateginį tikslą - apsiginti, išlikti ir išsaugoti priimančios šalies infrastruktūrą kelias savaites, o teritorinę-partizaninę gynybą vykdyti priešo užimtose rajonuose neribotai - tikrai galima.
Skeptikus ir pacifistus, kurie kreivai žiūri į gynybos stiprinimą, galima "nuraminti" - kariuomenės sandėliuose pakankamai lengvosios ginkluotės (automatinių šautuvų, kulkosvaidžių, minosvaidžių, granatsvaidžių ir t. t.), o pas gyventojus namuose - dar tūkstančiai legalių ir nelegalių šautuvų, kad Tėvynę ginti pasiryžę piliečiai galėtų pradėti ilgalaikį partizaninį karą. Tik klausimas - ar norime rizikuoti savo bei savo vaikų ateitimi ir galbūt pasinerti į dešimtmečius truksiantį partizaninį karą? Žinoma, kad ne!
O tam reikia manevringų, didele ugnies galia pasižyminčių, partizaninę taktiką taikančių teritorinių pajėgų ir efektyvios oro erdvės gynybos pajėgų sinergijos, kad būtų apginta didžioji dalis teritorijos bei strateginiai objektai, kol atvyks NATO sąjungininkų parama.
Užtikrinus efektyvią gynybą ir įtikinus nedraugus (-ą), kad "žaibiškas karas" užimant Lietuvos teritoriją ir pastatant sąjungininkus prieš faktą neįmanomas, bus sustiprinta ir vykdoma atgrasymo politika.
Dr. Vytautas JOKUBAUSKAS, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotojas
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą