*
Mauglio negalima bausti! Jis nekaltas, kad džiunglės jį tokį užaugino. „Tai ne tavo kaltė, tai tavo nelaimė“, – sakau gimnazistui, kuris nori kautis su mokytojais taip, kaip kovėsi džiunglėse su priešais, kurio globėjai džiunglėse kalba žmonėms mažai suprantama kalba, kurio instinktai veikia stipriau ir greičiau už protą.
*
Bet ką daryti, jei ne visi aplinkui iškart pamato, kad čia Mauglis? Pamenate fantastinį apsakymą apie mokytą beždžionę, kurios šeimininkas, keršydamas žmonėms, paliko savo auklėtinę patardamas atlaisvinti kaklaraištį, jei „svečias“ pradės keistai elgtis? O kaip tik atvirkščiai – mokyta beždžionė gana padoriai elgdavosi tik tada, kai kaklaraištis verždavo kaklą…
*
Mauglis ateina į visuomenę, kurioje jo niekas nesmaugia, nekeikia, nemuša. Jis taip nepratęs! Ir jis pradeda elgtis, kalbėti taip laisvai, kaip jis tai supranta. Aplinkiniai susigūžia…
*
Na, tai ką darome?
1. Maugliui visą laiką reikia paaiškinti, parodyti, kad jis Mauglis, kad jis elgiasi kaip Mauglis.
2. Turime suderinti laisvę su jos ribojimais. Kas leidžiama džiunglėse, neleidžiama mieste.
3. Mauglį turime mokyti ir mokyti, lavinti ir lavinti, auklėti ir auklėti, turėdami viltį, kad jo vaikai jau bus tikri miesto gyventojai.
4. Turime išmokyti Mauglį iš naujo pažinti džiungles ir miestą, pamatyti ir pajusti skirtumus. Turime elgtis taip, kad kai Mauglis grįžta į džiungles, į savo buvusią buveinę, jis ten būtų mūsų kultūros pasiuntinys ir ambasadorius.
5. Turime turėti kantrybės! Mauglių ne mažėja, o daugėja…
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą