Tačiau, lyginant su prieš mėnesį buvusia apklausa, labiausiai padaugėjo gyventojų, pasitikinčių Vyriausybe, ir per pastaruosius 20 metų tai pats geriausias Vyriausybės vertinimas. Šia institucija pasitiki apie 51% apklaustųjų šalies gyventojų. Tai politikos apžvalgininkai sieja su Premjero, Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininko Algirdo Butkevičiaus asmenybe.
Savo archyvuose mėginau ieškoti kažkiek panašių skaičių – nė iš tolo. Nekalbant apie ketverių metų politinių kadencijų pabaigas. “Lietuvos rytas” cituoja sociologus, kurie tvirtina, kad per pastaruosius 20 metų (nuo 1996 metų sausio) tai pats geriausias Vyriausybės vertinimas – panašūs žmonių vertinimai buvo tik 1998 metų sausį (tada pasitikėjo 49 proc.) ir 2015 metų balandį (50 proc.).
Pasikliaudamas apklausų duomenimis, turėčiau jaustis pakylėtas euforijos ir kiekvieną gatvėje sutiktą pilietį sveikinti ta proga, kad, ko gero, turime geriausią ir populiariausią valdžią atkurtos valstybės istorijoje.
Tačiau to nedarysiu. Ne tik todėl, kad gal ne kiekvienas, tačiau tikrai kas antras mano sveikinamas praeivis, net ir nenorėdamas, prisimintų keletą riebių rusiškų keiksmų ir pasiųstų mane labai toli. Be to rizikuočiau, kad kas penktas, susirūpinęs mano psichine sveikata, greičiausiai telefonu rinktų 112 ir prašytų atvykti greitosios pagalbos specialiąją brigadą.
Tai kas gi tai per kreivų veidrodžių karalija?
Blogiausia, kad pasikliauti prielaida apie veidrodžio kreivumą, aiškinant iš pirmo žvilgsnio paradoksalias visuomenės nuotaikas beigi politines simpatijas, būtų visiškai klaidinga. Atrodytų, dabar: valdančiosios koalicijos ministerijas krėste krečia skandalai. Žemės ūkio ministerijai pavaldžios institucijos siekia bedaliams valstybės pinigais perkamų kainų rekordų. Aplinkos ministras turi aiškintis antikorupcinėse institucijose, nes po šios kadencijos, ko gero, auksinėmis raidėmis įrašys savo pavardę į lietuviškos biurokratinės procedūros istoriją: sugebėjo pasirašyti normatyvinį dokumentą tada, kada jis dar nebuvo parengtas. Avansu. Aiškiai viešojo dėmesio pritrūkusi Sveikatos apsaugos ministrė viešai ima porinti kažkada davusi kyšį medikams, ir jau sunku suprasti, ji tuo piktinasi ar tokią praktiką pateisina. Dar viena įžymi socialdemokratų partijos veikėja imasi rodyti solidarumą su, nepaisant jauno amžiaus, odioziniu tapusiu veikėju (“Savi šaudė į savus”), užuot nebesikankintų ir iš LSDP varytų tiesiai į socialistinį liaudies frontą. Jeigu jai taip to solidarumo trūksta.
Premjeras, žiniasklaidos teigimu, tuo metu atostogauja kažkur Karibuose. Jo aplinka piktinasi žiniasklaida, kad ši, mesdama tiek purvo iškart, siekia, “kad atostogos ministrui pirmininkui, kurias jis užsitarnavo, neskaičiuodamas darbo viršvalandžių, nebūtų per saldžios”. „Vos premjeras iškėlė koją iš Lietuvos – periodiškai, dozuotai viešojoje erdvėje vis pasirodo neigiama informacija apie Vyriausybės narių veiklą, - pastebi p. Butkevičiaus atstovė Evelina Butkutė-Lazdauskienė. - Sveikatos apsaugos ministrės ir Šiaulių ligoninės byla, po kelių dienų – aplinkos ministro kvietimas į apklausą specialiuoju liudytoju, kvietimas apklausti patį premjerą liudytojo statusu – tarsi tendencingai surežisuota blogų naujienų, nepuošiančių Vyriausybės banga.“
Palikime gerb. Premjero atstovės kompetencijai: ji, ko gero, žino, kas ir kaip tą žiniasklaidoje pasirodančią neigiamą informaciją “dozuoja”, “kryptingai platina”. Nes dėl to, kad pusė dabartinės Lietuvos vyriausybės ministrų yra vagys, kalta, be abejonės, irgi žiniasklaida.
Aš neabejoju, kad tokia versija visiškai patenkina tuos p. Butkevičiaus simpatikus, kurie apklausose rodo esą didžiai laimingi dabartine valdžia. Kas čia blogo? Šiokius tokius atlyginimus, pašalpas, pensijas moka, leidžia “biskį” kokios kontrabandos atsivežti, gal kartais, dėl akių, pagąsdina mokesčių inspekcija. Gyvenk ir žvenk. Svarbiausia neknisa lietuviui smegenų, kaip koks Kubilius, kad šiuolaikiniame pasaulyje reikia ruoštis nuožmiai konkurencijai, todėl esą reikia mokytis, konkuruoti tarp kolegų, tarp bendruomenių, tarp miestų, tarp šalių. Konkuruoti šiuolaikiniame pasaulyje.
Taigi, jokia čia kreivų veidrodžių karalija. Karibų saule besimėgaujantis premjeras, diduma jo kolegų ministrų kabinete, valdančiosios koalicijos partijose tiesiog idealiai atitinka didumos Lietuvos lūkesčius bei jų gyvenimo filosofiją. Neatsakingumą ir neatsakomybę, nieko nedarymą, naudojimąsi kitų pasiekimais be sąžinės graužaties ir už dyka, požiūrį - “patys gyvena ir kitiems gyventi duoda”. Visai, kaip buvo kolchozų laikais. O kolchozo mąstysena iš lietuviškų smegenų niekur, deja, nedingo. Net iš tų galvų, kurios kolchozų nespėjo pamatyti.
Negaliu šiuo atveju pamiršti a. a. Ričardo Gavelio (1950-2002): “Lietuviai buvo įsitikinę, esą absoliuti šioje šalyje gyvenančios visuomenės dauguma pasižymi „išskirtiniu sveiku protu“, „nepakartojamu darbštumu“, o jau lietuvio genuose „slypi ypatingoji dora“. Atvirkščiai, XX am. paskutiniojo dešimtmečio reformos parodė, kad didumai žmonių trūksta profesionalaus darbo įgūdžių, o socialistinis „visko priklausymas visiems” arba niekam yra įaugęs į lietuvio kraują“.
Gyvename, it drignių apsiriję. Nebūtinai drignių – dabar yra efektyvesnių apsvaigimo nuo gyvenimo laimės priemonių. Atsitokėjimas tik brangiai kainuoja. Kaip pas mus 2008-2009-siais, vėliau Graikijoje, o dabar – Rusijoje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą