Europos Sąjungą (ES) užplūdo pabėgėlių srautas. Italija, Graikija, Vengrija - perpildytos. Kyla daug klausimų ir problemų - kiek, kaip priimti, kam suteikti prieglobstį, o kam ne. Imtasi įvedinėti kvotas pabėgėliams. Tai - mėgstamas problemos sprendimas ES: kvotos pienui, cukrui ir t. t. Nors žmonių problemą spręsti tokiais pačiais metodais, kaip pieno gamybos - amoralu, bet nuo karo ir mirties bėgantiems tikriausiai ne tai svarbiausia, o dauguma jų tikriausiai net nežino, kad Europoje esama ir kitokių kvotų.
Keistus dalykus kalba Lietuvos politiniai lyderiai, patirdami sąjungininkų iš Vakarų moralinį spaudimą, svarstydami apie kelių šimtų, o gal tūkstančio pabėgėlių priėmimą. Ir tai suprantama, nes visuomenėje daug skeptikų, o čia dar kaip visada artėja rinkimai. Todėl akivaizdu, kad pabėgėlių klausimas artimiausius metus bus politinių debatų dalis, pateikiant įvairių argumentų už ir prieš.
Juk visai realu, kad karinio konflikto atveju šimtai tūkstančių Baltijos šalių gyventojų, panašiai kaip dabar sirai, gali atsidurti Varšuvos, Berlyno, Prahos ar Budapešto traukinių stotyse ir alkani stumdysis dėl vietos vagone stengdamiesi išlikti, išgyventi, apsaugoti savo artimuosius.
Tai nebūtų nauja bei unikali patirtis, užtenka prisiminti XX a. istoriją. Kilus Pirmajam pasauliniam karui (1914-1918 m.) iš Lietuvos bėgdami nuo karo veiksmų į įvairius Rusijos imperijos regionus pasitraukė apie 550 tūkst. gyventojų - pabėgėliais tapo šeštadalis tuometinės populiacijos. Tuo pačiu metu iš Latvijos dėl karo pabėgo dar daugiau gyventojų - per 800 tūkst. (trečdalis krašto gyventojų). Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui dauguma gyventojų sugrįžo į savo gimtinę - Lietuvą pasiekė apie 365 tūkst., o Latviją - apie 519 tūkst. karo pabėgėlių. Dauguma negrįžusiųjų buvo ne lietuvių ir ne latvių tautybės asmenys, o rusai, žydai ir kitų tautybių žmonės.
Praėjo šimtas metų, todėl išblėso iš mūsų kolektyvinės atminties savosios karo pabėgėlio patirtys, nebegalime paklausti savo senelių ar prosenelių, ką jie patyrė svetimuose kraštuose, kaip buvo svarbu sulaukti pagalbos, kai pateko į regionus, kur kitokia kultūra, kalba, religija, tradicijos, o ten gyvenę žmonės irgi sunkiai vertėsi dėl karo sukeltų ekonominių sunkumų. Pamiršome ir gal todėl darosi sunku suprasti, užjausti ir priimti kitus kenčiančius dėl karo?
Po Antrojo pasaulinio karo vėl teko bėgti, tada lietuviai, latviai ir estai jau plūstelėjo į Vakarus. Karo nuniokotą Vakarų Europą iš Lietuvos pasiekė apie 60 tūkst. žmonių, neskaitant 150 tūkst. pabėgėlių iš Klaipėdos krašto. Iš Latvijos į Vakarus pabėgo net apie 200 tūkst., o iš Estijos - apie 70 tūkst. žmonių. Dalis jų taip pat valtimis ir laivais per Baltijos jūrą sėkmingai ir nesėkmingai plaukė gelbėdami savo gyvybes.
Dera pažymėti, kad XX a. ir Lietuva ištiesė pagalbos ranką bėgantiems nuo karo. 1939 m. rugsėjį prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kai Lenkiją iš pradžių užpuolė Vokietija, o po poros savaičių ir SSRS, Lietuva internavo apie 14 tūkst. buvusių Lenkijos kariuomenės karių, o 1939 m. gruodį šalyje buvo apie 35 tūkst. civilių pabėgėlių. Internuoti kariai buvo apgyvendinti specialiai įsteigtose stovyklose, civiliai nebuvo izoliuoti. Tačiau ir vienų ir kitų išlaikymas ir socialinė parama, nepaisant įvairių užsienio organizacijų indėlio, užgulė Lietuvos pečius.
2,5 mln. gyventojų turėjusi šalis priglaudė apie 50 tūkst. internuotų karių ir civilių pabėgelių. Ir priglaudė nepaisant to, kad du dešimtmečius dėl Vilniaus užgrobimo Lenkija buvo laikoma pagrindiniu priešu. Gal tai net vienas iš šviesiausių ir humaniškiausių Lietuvos poelgių. Gal lėmė ir tai, kad 1939 m. dar buvo gyvi Didžiojo karo pabėgėlių prisiminimai? Žinoma ekonominių sunkumų sukėlė, ne tik pabėgėlių išlaikymas, bet ir kilęs karas, o dar buvo atgautas nuo karo nukentėjęs Vilniaus kraštas su 490 tūkst. gyventojų, kuriems irgi reikėjo socialinės paramos.
Tai, kad šimtai tūkstančių lietuvių užplūdo Vakarų Europą taikos metu bėgdami iš Lietuvos, patenkančios tarp 50 labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių, yra priimtina. Ar galime pažvelgti į akis savo artimui, dirbančiam Švedijoje, ir sykiu protestuoti prieš ekonominius imigrantus Lietuvoje? Reikalauti, kad visi, kurie galimai atvyks į Lietuvą, turi atsisakyti savo papročių, kultūros ir t. t., o mūsų tautiečiai, gyvenantys užsienio šalyse, privalo išsaugoti lietuvišką tapatybę ir ją perduoti savo vaikams? Juk tai - veidmainiavimas.
Skaičiuojama, kad XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje iki 1914 m. iš lietuviškų Rusijos imperijos gubernijų emigravo ir negrįžo apie 550 tūkst. žmonių. Tarpukariu iš Lietuvos, taikos metu, emigravo 102,5 tūkst. žmonių. 1990-2014 m. iš Lietuvos emigravo 804 tūkst. žmonių. Žinoma, dalis vėliau grįžo arba dar grįš ateityje, bet sutikime - skaičius įspūdingas.
Nekyla abejonių, kad pabėgėlių ir imigrantų priešininkai ras ne vieną argumentą, kad nuo karo veiksmų 1914-1918 m. žmonės bėgo į "savo" valstybės - Rusijos imperijos gilumą, kad 1944 m. traukėsi į Vokietiją, kuri ir sukėlė Antrąjį pasaulinį karą. Pagaliau, kad XIX-XX a. pirmoje pusėje emigrantus iš Europos JAV ir kitos Amerikos žemynų šalys mielai priėmė dėl darbo jėgos poreikio, kad nuo 2004 m. Lietuva yra ES narė, kur darbo jėgos judėjimo laisvė vienas iš pamatinių susitarimų ir tai negalioja ne ES piliečiams ir t.t. Galiausiai, kad įvardintieji Lietuvos gyventojų migracijos srautai plūdo į krikščioniškas šalis ir nesukėlė tokio didelio kultūrinio šoko, kaip gali nutikti esant masinei musulmonų imigracijai į Europą. Radikalesni dar pridės ir rasinių argumentų.
Tačiau svarstant pirmiausiai dera atskirti ekonominius pabėgėlius, kurie ieško geresnio uždarbio Europoje, ir tuos, kurie galbūt tik laikinai bėga nuo karo Sirijoje, Irake ar kitoje šalyje, o karui pasibaigus grįš atgal. Pirmųjų Lietuva tikrai nedomina, o antrųjų priėmimas ir įkurdinimas iš esmės nepakeis nei Lietuvos gyventojų sudėties, nei kultūros.
Juk keli tūkstančiai čia gyvenančių totorių tik praturtina Lietuvos kultūrą.
Nediskutuoti ir nelyginti savų patirčių naujų iššūkių kontekste būtų neprotinga, o globaliame pasaulyje užsidaryti nepavyks.
Žinoma, yra ir kita realybė - nei karo, nei ekonominiai pabėgėliai į Lietuvą ar kitas Vidurio Rytų Europos šalis nenori, nes žino apie žemesnį jų ekonominį išsivystymą, gal net nujaučia būsimą labai negatyvų požiūrį į juos. O gal priešinamės tam, kas mums net negresia? Gal mums labiau reikia susimąstyti, kokia yra mūsų šalis, kad net karo niokojamų valstybių gyventojams nesame patrauklūs?
Dr. Vytautas JOKUBAUSKAS, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotojas
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą