Šeimų suvalstybinimas, vaikų nacionalizavimas

Šeimų suvalstybinimas, vaikų nacionalizavimas

Jei kas dar prieš trejetą metų pasakytų , kad vaikui liepti susitvarkyti kambarį yra baisi prievarta, aš nusijuokčiau, nors ir esu pripratęs ramiai reaguoti į žmonių keistenybes. Galiausiai kiekvieno asmeninis reikalas, kokios tvarkos laikytis, jei šioji tvarka nekenkia nei šeimos nariams, nei aplinkiniams. Vieni mėsos nevalgo, kiti nuogi (ir nieko, beje, gėdingo tame nėra) deginasi, treti kaktusus augina ar žiurkėnus veisia, nes tokia jų šeimos tradicija. Tik štai, ką daryti tiems, kas kaktusų auginti nenori? Neauginti? O jei kaktusų auginimas tampa privalomu. Juokiatės? Gerai, jei juokiatės, nes kai kas jau po pirmojo sakinio jau sėdi ir nervingai skaito ieškodamas toliau autoriaus klaikaus nemodernumo įrodymų ir tikisi toliau seksiančio viduramžiško žiaurumo šeimoje pateisinimo.

Ar kitaip ir gali būti, jei jau mėnesį viešoji erdvė tiesiog kupina griausmingų kalbų apie baisius ir atsilikusius lietuvius-kraugerius, kurie tiesiog nuolatos svajoja sumušti vaiką ar prilupti sutuoktinį. O jei po ranka šeimynykščio nėra, tai tiesiog gatvėje susirasti pirmą pasitaikiusi juodaodį gėjų ir lupti, lupti, lupti. Taip ir įsivaizduoju tylų vakarą per, tarkime, Aukštadvarį žygiuoja nevedusių (vedę, kaip jau supratote, tuo metu daužo savo žmonas ir vaikus) vyrų būrys ir dairosi, kam čia į kailį įkrėtus.

Ir pasakykite man tuomet, gal tikrai taip yra, ir šeimos suvalstybinimo šaukliai iš tikro vien nori mus apsaugoti nuo baisybių? Kaip jau supratote, vis tik kalbėsiu ne apie tai, ar galima vaikus diržu auklėti, ar ne. Na, jei kam vis tik įdomu rašau – ne , negalima. Ir, manau, to vieno sakinio ir pakanka. Man tikrai daug įdomiau panagrinėti šeimos suvalstybinimo temą, juolab kad pastaroji turi labai įdomias istorines aliuzijas.

Anokia paslaptis, kad paversti šeimą būsimų piliečių maitinimo, auginimo, bet ne auklėjimo vieta buvo bandyta ne kartą ir ne dešimt. Tėvai juk gali turėti nuomonę, nesutampančią su vyraujančia ideologija, ir todėl daug paprasčiau juos visokeriopai apriboti nuo auklėjimo proceso perleidžiant jį, pvz. ,bažnyčiai arba mokyklai. Jei bažnyčios kaip ideologinės kalvės vaidmuo iš esmės išnyko dar prieš 150 metų, tai mokyklos ar specialiai „teisingam“ auklėjimui sukurtų valstybinių organizacijų vaidmuo XX a. buvo labai ryškus. A.Hitleris labai daug dėmesio skyrė būtent mokyklai, privalėjusiai išauklėti fiziškai stiprius ir svarbiausiai politiškai „teisingus“ būsimus karius ir būsimas būsimų karių gimdytojas ir augintojas iki vėl jų auklėjimu užsiims mokykla. Ir visiškai dėsninga, kad esant teisingam valstybiniam auklėjimui vaikai neišvengiamai taip pranašesni už savo tėvus ir jie jau įgalimai savo tėvus ir prižiūrėti . Štai jau kito režimo kultinė figūra Pavlikas Morozovas, kuris ir dabar galėtų kuo puikiausiai tapti ikona. Pasvarstykite patys, berniukas ne tik drąsiai kovojo su smurtaujančiu tėvu, bet ir kreipėsi į valstybę – užtarėją, pranešdamas ir apie kitus tėvo ir jo giminės nusikaltimus. Tuomet, tiesa, nebuvo juvenalinės justicijos, tad tiko ir OGPU (NKVD pirmtakė) .

Sakote, sutirštinu spalvas? Nieko panašaus. Štai Norvegijos mokyklose kabo liūdnai pagarsėjusios vietinės Vaiko teisių tarnybos plakatas: „Tėvai verčia daryti pamokas? Paskambink mums.“ ir tai juk ne socialinės utopijos filmo kadras, o realybė. Ir realybė, link kurios stumia dabartinio šeimos „modernizavimo“ iniciatoriai.

Ir jei nematote svastikos ar kūjo su pjautuvu, tai toli gražu nereiškia, kad jokios ideologijos nėra. Yra, gerbiamieji, yra ir toji ideologija, yra vartotojiškos mąstysenos sukūrimas, kur tėvai yra aptarnaujantis personalas, kurių tikslas - netrukdyti vaikams tapti tiesiog naujos klusnios kartos dalimi. Ir nereikia čia ieškoti „pasaulinės vyriausybės“ ar blogo genijaus pirktų kėslų, tiesiog viskas klostosi savaime ir klusnus pilietis bet kuriai valstybei yra gėris, o jei tai dar ir klusniai vartojantis pilietis, tuomet tai jau ir ekonominės kapitalistinės sistemos nuolatinis donoras. O jei tėvams vis dar trukdo kažkokie „nemodernūs“ prietarai, tokie kaip abipusė tėvų ir vaikų atsakomybė ar įsitikinimas, kad šeima yra aukštesnė vertybė nei valstybė, o tuo labiau pastarosios valdžia, tai tam sutramdyti tereikia gero „valdiško“ bizūno, kuriuo išplakus vieną kitą nepaklusnų „tradicionalistą“ kiti tiesiog bijotų.

Vėl gi grįžkime prie dabartinių siūlymų ir pamatysime dar kai ką. Pasirodo, „stumiami“ įstatymai, įteisinantys neteisminį persekiojimą. Ir konfiskavus vaiką juo likimu, pasirodo, rūpinsis ne tik biurokratai, bet ir, kaip siūloma, „kitos organizacijos“. Ir štai čia jau pakvimpa aiškiu turtiniu interesu ir, beje, paaiškina iki tol tyliai tūnojusių vaiko teisių „visuomenininkų“ aktyvumą.

O kad būtų aiškiau, kas yra neteisminis persekiojimas, tai vėlgi pažvelkime į Norvegijos patirtį, kur puikiai pasitvirtina teiginys, kad biurokratai, gavę valdžią, yra vienodi visur. Ir net neturiu iliuzijų, kad kanceliarinis bukumas, jau pražydęs Norvegijoje ir tampantis dažnėjančių skandalų priežastimi, ir ne tik dėl lietuvių vaikų, beje, nepražys Lietuvoje dar baisesnėmis spalvomis.

Bet pabaigai vis tik sugrįžkime prie to, nuo ko pradėjome. Prie to smurto (arba „smurto“), nuo kurio mūsų vaikus ruošiasi ginti. Tai vis tik ar šeimos suvalstybinimas, konstitucinių teisių suvaržymas neteisminiu keliu ir neribotų potencialiai korumpuotų biurokratų galių įtvirtinimas - tai būtent kovos sus smurtu priemonės?

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder