Bet mes vis vien jas, savo mamas, pasveikinsime. Motinos dieną. Su gėle rankoje. Su gėle skaipe. Su gėle feisbuke. Su gėle ant kapo. Pagerbsime ją iš visur. Iš kelionių. Iš emigracijos. Iš ūžiančių, skambančių miestų. Nes ir stipriam, narsiam, labai suaugusiam norisi, kad kažkas tave dar pašauktų „vaikeli!“ Ir kiek naivokai paklaustų: „Ar nesužvarbai? Ar nepavargai? Ar spėji paskui tokį greitą gyvenimą?“ O mes, kiek sutrikę, kiek per daug nerūpestingai atšautume: „Ką tu, mama, aš viską suspėju. Tik žiūrėkis sveikatos. Dėl manęs nesirūpink“. Nes viduje mes jau rūpinamės dėl tavęs. Kaip gyvensime, kai tu vienąkart pasiligosi. Kaip tave paglobosime. Išsilakstę po viso pasaulio amerikas, emigracijas. Kur ne visada lieka vietos motinoms. Likusioms kažkur tėviškėje, kur vėl pražydo vyšnios bei obelys. Kur likę miesteliai, kaimeliai su lėtais, mažais provincijos džiaugsmais. Parduotuve, bažnytėle ir kaimynėliu, pravažiuojančiu dviračiu. Kai vaikai jau tiek nuo savo mamos nutolę, kad ne vaikai, o kaimynėlis parūpina žiemai malkų. Kai mama jau reiškia kažką nutolusio. Nuolat tolstančio. Ir nuolat skaudžiai brangaus.
Mes kartais iš jų pasišaipome. Iš plepių mamyčių forumų. Iš kategoriškų pamokslų, kaip reikia vaikus auklėti. Kada ir kur gimdyti. Stilingai. Nepriekaištingai. Teisingai. Tačiau net ir per saldokas nesąmones, šių dienų aktualijas vis vien prasimuša ta pati universali MOTINA. Ta pati per tūkstantmečius, šimtmečius. Ta pati sauganti, ginanti, besiaukojanti. O visa kita - argi svarbu? Ji vis vien Motina. Tik dabar savo vaikus jau planuojanti, o senovėje nuolankiai gimdžiusi vos ne iki mirties.
Tėvystės atostogos, vaiko pinigai, ne visa darbo diena ir t.t. Senoji Europa nestabilias XXI a. poras į motinystę jau viliote vilioja. Tarsi rečiausią, vertingiausią žuvį į tinklą. Bet ar viską lemia materialinės priežastys? Negi gimdoma dėl dailios kūdikio kepurytės ar vežimuko? Rytų kultūroje moteriai pasijusti nėščiai yra Dievo - Krišnos ar kitokio - palaima. O dabartinėje Europos kultūroje naujagimis, jei ne visiška nelaimė, katastrofa, karjeros žlugimas, tai bent sąmoningas pasirinkimas. Sąmoningas atsisakymas asmeninės laisvės. Bent tol, kol vaikas užaugs. Tai kultūrų skirtumas. Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, motina nuo seno traktuojama kaip auka. Net dainose - prieš laiką pražilusi sengalvėlė. Tad nieko keisto, jog mažėja moterų, norinčių „pasiaukoti“. Todėl tenka vis labiau gerbti Motinas. Tapusias jomis todėl, kad norėjo išvysti savo mažylio akis. Motinystę suvokė ne kaip papildomą lažą, bet laimę. Būtent joms skirtos pasaulio gėlės. Būtent joms skirti suaugusių vaikų atminimai. Ir šis gegužės sekmadienis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą