Taigi esu tarsi už politinių judesių aikštės ribų. Tačiau tai nėra labai bloga vieta: bent jau gali įsivaizduoti esąs eilinis pilietis, kuris dalyvavimą rinkimuose supranta it savo pareigą. Kita vertus, retkarčiais nugirstant įvairiausių diskusijų, kandidatų debatų nuotrupų, ima sunkiai stabdomas noras ką nors sufleruoti debatų moderatorims, kad kandidatams klausimų/atsakymų vakarėliai prieš publiką neatrodytų kaip pasivaikščiojimas Anglų promenada Nicoje.
Žmoniška kalba kalbant, kad debatų procesas jiems ne visada teiktų vien malonumą.
Taigi vargu, ar šiandien tikčiau į visaverčius rinkimų kampanijos ekspertus ar komentatorius, tačiau šį bei tą dėl įvairių priežasčių norėčiau pasakyti. Su šiomis išlygomis turiu pripažinti, kad mano nuomonė šia tema gali būti ne itin vertinga.
1 Pastebėjimas: rinkimų kampanija, jeigu buvo anksčiau būdinga labai jau ciniško požiūrio į politiką partijoms, vis labiau tapo populizmo šou. Jei prieš ketverius metus tik Darbo partija lozunguose operavo kažkin kokiais skaičiais – 111, 1509, tai šiemet tokių saldainių rinkėjams turi visos be išimties didžiosios politinės partijos. Ir iš darbiečių jau nieks dėl to nesišaipo.
2 Pastebėjimas: tų debatų, kuriuos teko matyti, metu prasiskverbia ir labiau intelektualių idėjų, tačiau kadangi šių renginių formatas iš dalyvių reikalauja lakoniškumo, tai populistinis žongliravimas skaičiais išstumia net leisgyvių idėjų apie visuomenės vystymosi vizijas motyvą.
3 Pastebėjimas: dėl to man taip ir nepavyko išgirsti, kokiomis priemonėmis kosminės žadamų vidutinės algos rodiklių aukštumos bus pasiektos. Dėl to kyla įtarių minčių: ko imsis rinkimuose dalyvaujančios partijos, kad po keturių metų pažadus atitiktų statistiniai skaičiukai - nušoks nuo proto ir vidutinės algos rodiklius gerins kokiais nors gudriais Vyriausybės sprendimais (būdu, kuriuo paprastai didinama minimali alga)? O gal ketina Lietuvos pritraukti aukštųjų technologijų investicijų ir sukurti pakankamai aukštos kvalifikacijos darbo vietų? Panašiai, kaip šiuo metu yra programavimo, informacinių technologijų, biotechnologijų, finansų sektoriuose?
4 Pastebėjimas: jeigu politikai rinksis antrąjį variantą, ar jie turi parengti būtiną strateginį planą, kaip tas investicijas į Lietuvą pritraukti (tai nėra labai sudėtinga – konsultacijoms galima pasisamdyti Andrių Kubilių), tačiau svarbiau – ar jie įsivaizduoja, kokių sprendimų reikia imtis kad per trumpiausią įmanomą laiką šias investicijas pasitiktų atitinkamos kvalifikacijos darbo jėga Lietuvoje. Nes, turint galvoje mūsų migracijos politiką, galima sužlugdyti ne vieną investicijų projektą.
5 Pastebėjimas: Jeigu politikai žada, kad po ketverių metų vežimėlių stumdytojas lietuviškame prekybos centre uždirbs tiek pat, kiek jo kolega Airijoje, tai reiktų žinoti, kad jie ilgai treniravosi, kad meluodami nemikčiotų prieš auditoriją. Tai nesąmonė.
6 Pastebėjimas: Iš šios nesąmonės sektų, kad be aiškios strategijos, kuri leistų žmonėms persikvalifikuoti, įgyti naujų, paklausių kompetencijų, nieko neišdegs. Tačiau aiškių mechanizmų, kaip įgyvendinti “mokymosi visą gyvenimą” lozungus, reformuoti švietimo sistemą išgirsti neteko. Išskyrus tose vietose, kur buvo galimybė įterpti trigrašį liberalui Gintarui Steponavičiui – jis akivaizdžiai parengęs šiuo klausimu kažką sunkaus. Spėju – ne visiems patiks, tačiau bent jau yra apie ką diskutuoti.
7 Pastebėjimas: stabilaus intelekto, matymo, kaip Lietuva turėtų prisitaikyti prie tarptautinio darbo pasidalinimo globalioje ekonomikoje, anksčiau buvo galima išgirsti iš Tėvynės Sąjungos ir jo buvusio lyderio Andriaus Kubiliaus lūpų. Dabar kažkaip tylu ir ten: Ingrida Šimonytė – pliusas, Aivaras Abromavičius – pliusas, Adomas Audickas – pliusas (jeigu jųdviejų įtraukimas į būsimosios vyriausybės sudėties kandidatus nebuvo feikas (angl. Fake – falšas). Tačiau kaip vertinti 42 urėdijų Lietuvoje modelio apologetą Kazimierą Strakevičių toje pačioje kompanijoje?
Konservatorių gretose ir šiaip yra kažkokio organizacinio sąmyšio. Apie tai gali spręsti matant rinkimų plakatus, kuriuos reklamuojasi vienas TSLKD kadidatas, nurodantis savo numerį sąraše, o ne patį sąrašo numerį. Kiek rinkėjų rinkimų apylinkėje ieškos 29 ar 45 sąrašo rinkimų metu? Ar apie viską pagalvota?
Ir sąmoningai beveik nerašau apie šios kadencijos pabaigoje visiškai politiškai bankrutavusius socialdemokratus. Ištikimisiems jų rinkėjams, ko gero, tasai bankrotas nedaro apsisprendimą lemiančio įspūdžio. Ir šiuo požiūriu, LSDP simpatikai galėtų balsuoti net už giboną partijos rinkimų sąraše.
Klausimas tik, ar ir paprastai iki pat rinkimų neapsisprendę balsuotojai galvoja taip pat.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą