Ženklai dugne

Niekas nežino, kaip jie atrodo, kur jų ieškoti.
Tolygu paparčio žiedo paieškoms Joninių naktį ar išvysti NSO. Mato tik keli mūsų išrinktieji. Pasirodo, jie tikrai turi ypatingų galių.

Kalba dabar apie tai visi. Pirmasis peno kalboms davė mūsų ministras pirmininkas. Kalbėjo kaip visada - ramiu tonu, žvilgsnį mėtydamas.
Net neklaustas išdavė Lietuvos dislokaciją: dugnas.

Kalba, lyg tuo didžiuodamasis, lyg kelionės tikslą su savo ministrų komanda pasiekęs. Sako, kad tai yra gerai, tačiau su šeima iš buto išmestas buvęs statybininkas mano kitaip. Iš buto pirmame, antrame ar kitame aukšte, vistiek žemyn, į dugną.

Antroji prabilo Lietuvos iždo tvarkytoja. Moteris, matanti ženklus, kuriuos ji vadina stabilizacija.

Tik nepasakė, kaip jie atrodo. Gal jie keturkampiai, gal ovalo ar rombo formos. Kokios jie spalvos - geltoni, žali ar raudoni? O gal jie valgomi - išalkusi tauta pasistiprintų kaip reikiant. O gal jų neužtektų tai 200 tūkst. bedarbių armijai?

Ji mato. Bet juk ministrė nešioja akinius, galbūt geresnius nei poliklinikoje pensininkui išrašytus, mat reprezentacinėms reikmėms skirtos išlaidos leidžia neskaičiuoti.

O tie, kurie skaičiuoja, važiuoja pirkti pigesnio maisto į Lenkiją.

Tiesa, pastarosiomis savaitėmis galybė tautiečių ne tik mėsos ten važiavo, o krepšinio pažiūrėti. Dieve, anksčiau minėtais asmenimis jau seniai netikime, tikime krepšininkais, bent jie gali pakelti mus aukščiau kitų tautų.

Bet ir Lenkijoje jau matome ženklų. Suraukęs veidą vyriausiasis Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės treneris krepšininkams rodo du, tris pirštus, kumštį, tačiau šiems nesiseka nors tu ką. Aimanuojanti tauta irgi rodo ženklą - šeštadienį mačiau, kaip po eilinio slovėnų tritaškio vienas sirgalius į Butauto ženklus atsakė aukštai iškeltu viduriniuoju pirštu.

Krizė. Aišku, ne Kleizai. Jis yra lyderis. Pagal pasirašyto kontrakto sumą Europoje.

Dar vieną ženklą regėjome per televizorių praeitą savaitę.

Tiesiogiai iš Farerų Salų. Ten po darbo susirinko keliolika vietinių žvejų ir "patvarkė" Lietuvos nacionalinę futbolo rinktinę. Aštuonerius metus pergalės džiaugsmo nejutę vietiniai po atrankos į Pasaulio čempionato rungtynių šventė lyg tarpgalaktines pirmenybes laimėję.

Tikrai dugnas, nors gal ir ne tas, kurį ministras pirmininkas įsivaizduoja.

P. S. Pasisekė tik keliems tautiečiams. Jie tikrą ženklą matė. Būrelis speleologų nusileido į giliausio pasaulio urvo dugną ir padėjo ten Lietuvos tūkstantmečio ženklą. Sako, ten buvo labai nepatogu.

Valdas PRYŠMANTAS