Rašyti jau mažai kas berašo, o gal nebemoka, bendraujame be žodžių, nuotraukomis, like'ais ar post'ais. Nuovargis nuo ekrano, medijos, gyvo santykio ilgesys, bet sukąstais dantis po kaukėmis, keliaujame į priekį.
Pasistenkite susitaikyti su gyvenimo metamais iššūkiais ir pagerinkite nuotaiką sau patys. Kaip sakė Goethe, jūs pasiekėte daug, jei jau įpratote būti kantrūs.
Dabar tik mūsų vidus šaukia ir tenori būti išklausytas. Čia nėra boso, vadovo, viduje neįvesime karantino. Vienintelis tinkamas būdas, tai išmokti klausyti savęs, eiti ten kur tave veda tavo vidinis balsas.
Galbūt vienam tai gali būti "epilepsinis ar autistiškas būdas" anot italų psichiatro Morelli. Kitam galbūt liūdesyje, apimtam panikos, baimės gniaužtuose, tačiau priėmime ir buvime be laiko, bet su savim, tuo tikru, be kaukės. Ir joks išorinis modelis netiks, jei būsite ten, kur vidus nenori būti. Ir prarasite tai, apie ką kalba Rilke, tą paslaptingą vietą, kurioje auga mūsų vidinė gėlė. Ir kai ji žydi, tada žydi tu. Ir tam suprasti naudingos visos sunkios, ribinės, katastrofinės situacijos ir ligos.
Tai terpė tai vidinei gėlei dygti, stiebtis, žydėt, pažinti, mylėti. Karantinas tai terpė išlaisvinti save tam, kad galėtumėte žydėti. Žydėjimas tai harmonija, o ji priešingybė chaosui, ką mini jau didysis Pitagoras. O mes esam tik šio makrokosmoso dalelytės, siekiančios arba nesiekiančios harmonijos.
Nes jei vidinė gėlė trokšta, pradeda vysti, kenčiat Jūs. Nerimas, baimė, neviltis, bejėgiškumas ir iš to sekantis psichologinis ir fizinis skausmas yra pirmieji signalai, kad turite kažką keisti. Rūpinkitės savo vidine gėle. Jai dabar reikia daugiausia dėmesio, o ne žinioms apie mirčių skaičių ir viruso kreivės pokyčius 10 kartų per dieną.
Palikite laiko sau, nes kitaip virusas suės jus ir santykius su jums brangiais žmonėmis, net ir nebūdamas šalia.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą