Gražinos skiltis

Žingsniai

Štai ir pradėjome žingsniuoti 2011-ųjų magistralėmis, keliais, šaligatviais ir takeliais. Ak, kaip slidu, pripustyta. Kiekvienas pagal savo galimybes ir jėgas stengiamės, kad žingsnis, nors ir atsargus, būtų tvirtas. Darome tai, kas nuo mūsų priklauso eidami ar važiuoti. Ir, žinoma, keikiame tuos, nuo kuriems priklauso rūpintis, kad tas mūsų judėjimas būtų saugus.

Deja, kai kur kai kas tiesiog neatlieka pareigų ir nepateisina mūsų vilčių. Vien todėl per šventes nuo sniego įlūžo stogai. Tegul ne mūsų mieste. Bet įlūžo todėl, kad kažkas neatliko savo pareigos. Užtat su nuostaba žvelgiau, kaip kone šventą dieną - gruodžio 31-ąją - kažkas krapštė ledo luitus nuo mūsų daugiabučio stogo. Kad kam nors netrinktelėtų per galvą ir nesutrankytų apačioje stovinčių automobilių.

Kaip žurnalistė neatlikau savo pareigos - nenulėkiau, nepasižiūrėjau, kuris kaimynas gerą darbą darė. Kad visai ir ne altruistiškais tikslais. Tiesiog susirūpinęs, kad neįlūžtų stogas tiesiog į jo buveinės vidų. Abejoju, kad tai būtų buvęs tarnybos žmogus. Tikriausiai kaimynas. Jis padarė ŽINGSNĮ.

Labai nustebau, kai negalėdama išvažiuoti iš kiemo sulaukiau netikėtos pagalbos iš kaimynų. Jos neprašiau, tačiau sulaukiau. Ir gal būtent dėl jų ŽINGSNIO man tą dieną pavyko padaryti savuosius, kad kažkam būtų bent kiek geriau ar šviesiau.

Ir kaip mus nuvilia žmonės, nesilaikantys duoto žodžio. Jiems atrodo labai paprasta,- ai, kaip nors. Visai nepagalvodami, kad dėl tingumo ar ydos gali sugriauti planus žmogaus, tikinčio duotu žodžiu ir pasikliaujančiu pažadu. Žodžiu, kažkas nepadaro pažadėto ŽINGSNIO, ir sumauna dažniausiai ne vieno, o keliolikos žmonių žengimą į priekį, į gerus darbus, malonias staigmenas ir maža ką dar. Gal net likimą.

Sausio 1-ąją išgyvenau stresinę būseną, kai po kelių linkėjimų telefonu staiga išgirdau garsus, kurie man reiškė avariją. Ryšys nutrūko... Perskambinau - neatsiliepia, rašau žinutę - nereaguoja. Ką turėjau galvoti? Man tų mielų sielai žmonių nekaltinu. Jiems tiesiog galvon neatėjo padaryti ŽINGSNĮ - paskambinti. Bet jie patys buvo stresinėje situacijoje dėl visai kitų priežasčių. Kai pagaliau išsiaiškinome, atsinaujinus ryšiui, jie padarė ŽINGSNĮ - atsiprašinėjo nepagalvoję, kokią reakciją galėjo sukelti kitame laido gale šūksnius girdinčiam žmogui. Šioje vietoje norėčiau perspėti - niekada nekalbėkite telefonu vairuodami. Tai tvirtinama ant kiekvieno kampo. Bet... vistiek kalbame. Juk nieko neatsitiktų, jei tą padarytume keliomis minutėmis vėliau, jau saugiai kur "prisišvartavę". Darykime tokius ŽINGSNIUS šiais metais.

Ir apskritai - darykime ŽINGSNIUS. Jeigu norime, svajojame žengti, tai tegul ir nepritrūksta ryžto, valios tą daryti. Juk ne veltui gili tautos išmintis byloja - po nejudančiu akmeniu skaidrus vanduo neteka.