Gražinos skiltis

Nuostabusis Donelaitis

Vieną puikų savaitgalį tarsi į Šiluvos atlaidus klaipėdiečiai plūdo ant Melnragės molo: kas kvėptelėti jūros oro, kas pasigrožėti peizažu, kas tiesiog pasivaikščioti. Diena buvo pasakiška. Ir jau lyg kvepėjo pavasariu. Kartais pati nustembu, - kodėl ir iš kur atklysta kažkokios citatos, pačiai netikėtos mintys. Tuokart nei iš šio, nei iš to lūpos nevalingai pradėjo šnabždėti: "Šalčių pramonė su ledais sugaišti pagavo, ir putodams sniegs į nieką pavirto." Taigi - Kristijono Donelaičio "Metų" eilutė. Praėjo kone 300 metų, o gamtos virsmas vis toks pat: "Jau saulelė atkopdama budina svietą..."

Ir kaip gražiai liūliuoja hegzametras, kurio mokykloje ir netgi universitete nuoširdžiai nekenčiau - nei protu, nei jausmais "neįsikirsdavau". Mokykloje deklamuodavau automatiškai, universitete "zūbrindavau" vien tam, kad "kirvis" dėstytojas pasirašytų įskaitą ar bent trejetą suraitytų per egzaminą. Nors tas "kirvis" buvo profesorius Jurgis Lebedys, skersai išilgai išstudijavęs Mikalojaus Daukšos "Postilę" ir visą senąją lietuvių literatūrą, tačiau ir jis nesugebėjo pažadinti meilės Kristijonui Donelaičiui. Atvirkščiai - vien neapykantą. Nes įskaitos dėl kažkokio mažmožio galėdavo nepasirašyti kad ir dešimt kartų. Nes jis be proto mylėjo Donelaitį. Ir tikriausiai buvo įsitikinęs, kad nepasirašinėdamas įskaitų tą meilę įskiepys ir mums. Išgraužk...

Kartu su Lebedžiu nekentėme Donelaičio visi 30 su viršum būsimųjų žurnalistų. Nes Lebedys su Donelaičiu buvo tie stabdžiai, dėl kurių beveik visi 30 netekom stipendijų. Tokios tad asmeninės sąskaitos su garbiuoju Kristijonu. Ir man atrodo, kad pedagogai tiek vidurinėje, tiek universitete darė viską, kad to Donelaičio kuo labiau nemylėtume. Ką penktokui galėjo reikšti "Šalčio pramonė su ledais sugaišti pagavo"?..

Nors lietuvių literatūros mokytojus tikrai turėjau šaunius, bet ar penktoje klasėje tu gali įsigilinti į visą "Metų" išmintį, o kartu - ir grožį? Na, ir kaldavome atmintinai nesuprantamus žodžius, kurie absoliučiai nieko nereiškė.

Iškilųjį mūsų tautos atstovą rašytoją, kuris įtrauktas į pasaulinius analus, perprasti pradėjau, deja, sulaukusi jau visai brandaus amžiaus. Ir dabar labai nerimauju, ar šiandieninė jaunoji karta suvokia, su kokia asmenybe per jo kūrybą turi sąlytį? O gal lygiai taip, kaip aš, jo nekenčia vien todėl, kad niekas nesugeba atskleisti Kristijono Donelaičio minčių ir jausmų grožio?

Padėka

Redakciją pasiekė tokio turinio raštelis: "Dėkojame Klaipėdos merui Rimantui Taraškevičiui, architektams projektuotojams ir tarybos nariams, kad pritarė idėjai pastatyti metalinius suoliukus autobusų stotyje ir stotelėse. Taip pat dėkojame už akmeninius suoliukus Martyno Mažvydo alėjoje. Mums nesvarbu, kiek nukentėjo miesto biudžetas. Mums svarbiau, kad galime atsisėdę ant šių suoliukų jausti neapsakomą malonumą ir atvėsinti savo užkaitusius užpakalius. Visų patyrusių šį malonumą vardu A. Pakeleivis.

Problema universitete

"Noriu paprašyti pagalbos sprendžiant problemą, esančią "Studlende". Didžiulėje salėje, kurioje paskaitų klauso šimtai studentų vienu metu, nėra jokio vėdinimo. Dėl tvankaus oro čia alpsta studentai, dėstytojos. Gerai, kad studentas spėjo sulaikyti išbalusią alpstančią dėstytoją ir ji neatsitrenkė į grindis. Neįtikima, kad XXI amžiuje taip gali būti. Niekas negali garantuoti, jog neišsprendus vėdinimo problemos ateityje nesulauksime liūdnesnių pasekmių", - rašoma dar viename redakcijai skirtame laiške.