Gražinos skiltis

Apie pralaimėjimus ir pergales

Kai manęs paklausia, kaip gyvenu, jau atsakau stereotipiškai - kaip amerikietiškuose kalneliuose: tai aukštyn, kai virpa širdis, tai žemyn tarsi lėktuvo suktuku, kai atrodo, jog visos žarnos per burną iškris. Atsiprašau už tokią nupieštą "estetiką". Bet beveik kiekvieną dieną tai tarsi su kuoka gauni per galvą, tai kas nors ją maloniai paglosto.

Daugelis "Vakarų ekspreso" skaitytojų, kurie neabejingi mano rašiniams, žino, kad man knygų knyga yra Akselio Miuntės "Knyga apie San Mikelę", iš kurios išminties semiuosi gal nuo kokių 23 metų. Tuomet man buvo labai aktualu perprasti, kas yra meilė. Vėliau gyvenimas pametėdavo situacijų, kurios keldavo įvairių klaustukų. Atsakymų ieškojau šioje knygoje. Ir rasdavau. Šiandien, be jokių tikslų atsivertusi šią knygą, sustojau ties "Nemigos" skyriumi. Kadangi pastaruosius mėnesius išgyvenu kažką panašaus į tai, pradėjau skaityti. Ir vėl nustebau, koks išmintingas tas A. Miuntė.

Jis buvo gydytojas, išbandęs įvairius gydymo būdus ir pelnęs pačių aukščiausių Europos personų pripažinimą. Ne veltui jis savo gyvenimo saulėlydį, jau apakęs, pasitiko Švedijos karaliaus rūmuose nuoširdžiai globojamas ir viskuo aprūpintas iki paskutinės gyvenimo akimirkos. Taigi, jo gyvenime būta svaigių profesinių kilimų ir staigių kritimų, kai gali net užsimušti. Vienas tokių nuopuolių buvo tuomet, kai iš Paryžiaus Salpetriero klinikos jį dėl asmeninių nesutarimų išvarė pats medicinos metras Šarko. Ir liko jis be pragyvenimo šaltinio, be santaupų. Tokia liūdna proga A. Miuntę ištikimas bičiulis tautietis švedas pakvietė pietums. Kažkuriuo momentu Akselis įsistebeilijo į savo bičiulio rankas ir paklausė, ar jis turįs masažo įgūdžių? Kai šis atsakė teigiamai, Akselis užsakė paties gardžiausio ir brangiausio vyno. Bičiulis nustebo - neturintis pinigų leidžia sau tokią prabangą? O Miuntės akys tviskėjo, nes jį aplankė idėja - išnaudoti draugo patirtį masažuojant gydyti personas, kurios jau nebetiki, kad galės visavertiškai gyventi. Toji idėja buvo tokia svaiginanti, kad A. Miuntė užmiršo savo kritimą. Tačiau labai trumpam, nes jį pradėjo kankinti nemiga. Rado priešnuodį ir jai.

O šio pasakojimo moralas būtų toks: nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Liaudies išmintis, formuota tūkstantmečiais. Ir, manau, daugelis, skaitydami šias eilutes, tai gali patvirtinti savo gyvenimiškąja patirtimi.