Sportine apranga vilkintis, gerokai įšilęs ir jaunatviškai besišypsantis Šarūnas atsakinėjo į vaikų klausimus, taisė jiems laikyseną, mokė krepšinio technikos, gynybos ir puolimo paslapčių žaisdamas su jaunuoliais vienas prieš vieną. Žodžiu, jis darė tai ką turėtų daryti mylintis savo darbą ir šalį žmogus - be didelių kalbų ir pompastikos vedė meistriškumo pamoką Neringos jaunimui, kvietė vaikus suvokti ir pamilti tai, kam atidavė geriausius savo metus.
Liudviko Rėzos kultūros centro darbuotojų paprašytas jis atidėjo savo darbus ir tiesiog atvažiavo pas saujelę Neringos vaikų, panorusių susitikti su juo. Tai buvo tikra pamoka, vertesnė už šimtus pamokymų. Šarūno šypsena, padrąsinantis žodis, aikštelėje su jaunimu išlietas prakaitas neabejotinai pasėjo vaikų sielose tuos paprastus sunkiai apibūdinamus dalykus, kuriuos paprastai mes vadiname prasmingu laiko leidimu.
Po tokių dalykų patiki, kad nėra jau tokie beviltiški projektai Bendruomenė, Lietuva, kad prie tokių mažų, žmonių sukurtų židinukų išaugs tiesiog padorūs žmonės. Imi tikėt, kad nenutils Klaipėdoje džiazas, lankys mus regatos, kad vėl skris "Lituanikos" iš Niujorko ar Londono. Todėl norisi, kad eitume toliau šiuo takeliu kartu, be skirstymo į didelius ir mažus, teisius ir ne, kad tiesiog dirbtume savo darbą, kad atsirastų daugiau mažų akmenukų, kurie didelį vežimą verčia.
Be to, džiugu, kad Liudviko Rėzos kultūros centro darbuotojai sugebėjo nepaversti šios šiltos šventės masiniu renginiu su kalbomis ir pamokymais, o paprastai ir be afišavimo padovanoti vaikams Įvykį.
Beje, vienas pažįstamas iš netolimo užsienio pasakė, kad pamatęs tokį dalyką suprato, kodėl lietuviai krepšinį vadina savo antrąja religija ir kodėl pas mus užauga saboniai ir kleizos. Manau, jis buvo teisus. Kai neatitempiama, o atvedama už rankos, kai didelis ir mažas kartu stengiasi dėl kažko, ir įvyksta tokie stebuklai.
Arūnas BALNA, juodkrantiškis
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą