Ne išimtis ir Darbėnų miestelis Kretingos rajone. Vienas iš tokių ryškiausių šviesulių - tai kalbininkė baltistė, humanitarinių mokslų daktarė, rajono Tarybos narė Jūratė Sofija Laučiūtė.
Skubantis laikas ją jau atvedė prie gražios jubiliejinės sukakties. Todėl ta proga savo žemietei Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešosios bibliotekos Darbėnų filiale buvo organizuotas iškilmingas vakaras, kurio metu kalbininkė buvo ne tik gražiai pagerbta, bet ir prisimintas jos įvairiaspalvis gyvenimo kelias, paženklintas prasminga moksline, visuomenine ir politine veikla.
2017-ieji Seimo nutarimu paskelbti ne tik Tautinio kostiumo, Piliakalnių, bet ir Kalbos kultūros metais, tad šis renginys - puiki sąšauka su nūdienos realybe.
Iškilmės pradėtos įtaigiu literatūriniu montažu, kurį padovanojo Darbėnų gimnazijos ugdytiniai, vadovaujami mokytojos metodininkės Justinos Vaičikauskienės. Renginio vedėjos - bibliotekininkės Danutė Paulikienė ir Jurgita Anužienė, pasipuošusios tautiniais rūbais, - pristatė ne tik iškilmių svečius, bet ir praplėtė kalbinį akiratį, primindamos kalbininkus, kilusius iš Kretingos rajono. O jų, pasirodo, turima nemažai. Tai Juozas Aleksandravičius iš Būbelių kaimo, Vytautas Pranciškus Būda iš Salantų, Pranas Kniūkšta iš Barzdžių kaimo, Aleksandras Teodoras Kuršaitis iš Kretingos, Antanas Salys iš Reketės kaimo.
Džiugu, kad net du kalbos specialistus yra užauginusi ir Darbėnų žemė. Tai Alfonsas Kalnius iš Auksūdžio kaimo ir Jūratė Sofija Laučiūtė iš Darbėnų miestelio.
Akordas autorinio vakaro - meistriškai vinguriuojantis jubiliatės pasakojimas apie save ir savo kelią į kalbos mokslo slėpinius, kuriuose pamažu vėrėsi ir jos pačios kalbiniai laimėjimai. Multimedijos ekrane besikeičiantys vaizdai sugrąžina vaikystę, kuri nepaprastai brangi ir svarbi.
Kartu su pasakotoja keliavome į Darbėnų miestelio Laukžemės gatvę, kurioje ir dabar tebestovi senoviško stiliaus, medžiais apaugęs Slonskienės namas, vėliau tapęs klebonija. Šiuose namuose ji žengė pirmuosius žingsnius, susitiko pirmuosius vaikystės draugus - kalvio Puco jaunesniuosius vaikus Erną ir Evaldą bei Skrikių - Elvyrą ir Augustą. Nepastovi gyvenamoji erdvė praplėtė jos pažinties ratą ir su kitais miestelio vaikais.
Ne vieno širdį suvirpino nuoširdus ir jautrus pasakojimas apie tėvus.
Jos mama Petronėlė Mačernytė kilusi nuo Kūlupėnų. Užaugo ant sraunių Minijos krantų. Visą gyvenimą aistringai mylėjo knygas, buvo naginga mezgėja. Baigė Kretingos progimnaziją. Brangino dar mokslo metais užsimezgusią pažintį su būsimomis rašytojomis Liūne Janušyte bei Nele Mazalaite. Ypač vertino tautos išminčių Vydūną (klausėsi jo paskaitų, žavėjosi jo filosofija).
Tėvelis - Aloyzas Laučius. Kilęs iš Anykščių krašto. Svėdasiškis, vertinęs žemietį, lietuvių literatūros klasiką J. Tumą-Vaižgantą. Atvykęs tarnauti į Žemaitiją - Laukžemės pasienio punktą, susipažino su P. Mačernyte ir sukūrė šeimą. Kalbininkės atminty jis išliko kaip puikus muzikantas, profesionaliai grojęs akordeonu. Neatsitiktinai tarpukario metais jis buvo pakviestas koncertuoti į Kauno radiją.
Kalbininkės kelias į pašaukimą prasidėjo besimokant Darbėnų vidurinėje mokykloje. Pradinėse klasėse ją mokė mama. Vėliau - kiti mokytojai dalykininkai. Su meile ir džiaugsmu ji prisiminė nuostabų matematiką Vytautą Valužį, istoriką Vladą Galdiką, chemikę Šiaudvytienę, lituanistus Vytautą Martinėną, Eleonorą Žemaitaitytę, geografę Birutę Paulauskaitę... Jų tiek daug, kad sunku išvardyti. Svarbu tai, kad jie buvo paprasti, nuoširdūs, profesionalūs, dėmesingi mokiniams.
Pati Jūratė buvo uoli mokinė, mokyklą baigė sidabro medaliu.
Žemesnėse klasėse užsimezgusį susidomėjimą mokslininko darbu vėliau nustelbė kūrybos polėkis - kūrė eiles, rašė apsakymus, susižavėjo lituanistika. Vienu metu - netgi chemija, medicina. Ir vis dėlto pasirinktas Vilniaus universitetas (tuomet vadintas V. Kapsuko vardu). Studijų objektas - lituanistika. Vėliau specializavosi istorinėje leksikologijoje. Didelį įspūdį paliko profesionalūs kalbininkai Jonas Kazlauskas, Vytautas Mažiulis, Vincas Urbutis...
Baigusi universitetą ištekėjo už Jono Rimanto Skiauterio, filosofijos dėstytojo ir pirmojo lietuvio, pabuvusio Antarktidos žemyne. Porą metų "paklaidžiojusi" logikos ir filosofijos labirintuose (ruošėsi stoti į aspirantūrą), susilaukė dukters Livijos. Todėl mokslinę veiklą kuriam laikui teko nutraukti.
Grįžusi į Darbėnus dirbo vidurinėje mokykloje mokytoja - dėstė lietuvių kalbą ir geografiją.
Mokslininkės prigimtis atvedė ją į Leningrado Ždanovo vardo universitetą. Pasakotoja puikiai prisimena pirmąjį mokslinio darbo vadovą Jurijų Maslovą, kaip, jam vadovaujant, reikėjo ilgai, kruopščiai ir atsakingai tirti veiksmažodžio veikslo kategoriją, eigos ir įvykio veikslo reiškimo būdus lietuvių kalboje, lyginant su slavų kalbomis.
Aspirantūros metais gyvenimas ją suvedė su klasikinės filologijos katedros docentu, vėliau tapusiu profesoriumi - Jurijumi Otkupščikovu. Su juo susilaukė sūnaus Vladimiro, kuris šiuo metu daugeliui žinomas kaip politologas-analitikas, politikos apžvalgininkas.
1971-2000 m. mokslininkė dirbo Rusijos MA Kalbotyros instituto Leningrado (dabar - Sankt Peterburgo) filiale. Ji prisiminė, kaip, paskendusi mokslinių knygų kalne, rašė savo daktarinę disertaciją, kuri atskira knyga buvo išleista tik po dešimties metų ir tapo mokslininkų baltistų ir slavistų "bestseleriu".
Ir pasiekusi kalno viršūnę, mokslininkė nenurimo - pasinėrė į onomastinę leksiką: ėmė tirti vandenvardžius. Dar vėliau jos mokslinė veikla pasisuko baltų ir slavų etnogenezės kryptimi. Todėl teko gilintis į ne vienos tautos (genties) istoriją, antropologiją, archeologiją bei etnografiją. Tik remdamasi kompleksiniai tyrimais, tvirtais argumentais mokslininkė galėjo atskleisti slavų protėvynės ištakas.
Be mokslinės veiklos, humanitarinių mokslų daktarei labai svarbi ir visuomeninė veikla. Prasidėjus Sąjūdžiui ji aktyviai įsijungė į Peterburgo lietuvių kultūros draugijos veiklą. Tapo net jos vadove. Laikmečio aktualiais klausimais rašė straipsnius į Lietuvos ir Rusijos periodinius leidinius.
2000 m. grįžusi į Lietuvą pradėjo vadovauti Lietuvos nacionaliniam radijui. Vėliau dirbo Klaipėdos universitete, buvo Baltistikos centro direktorė. Tyrinėjo baltų ir slavų santykius, etnogenezę. Nutraukusi mokslininkės karjerą, savo gyvenimą susiejo su politine veikla gimtajame Kretingos rajone.
Šventinį vakarą praturtino ir dukters Livijos Grajauskienės prisiminimai, Darbėnų gimnazijos Piliakalnio skyriaus dainorėliai, vadovaujami mokytojos Laimos Šiaulienės, darbėniškio Algirdo Jonausko akordeono muzika bei mokslininkės spaudinių paroda.
Renginį vainikavo ne tik gėlių puokštės, dovanų lauknešėliai, bet ir nuoširdūs sveikinimai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą