Ten, kur giliai užrakinti jausmai

Pirmas įspūdis - svetingi namai - vėliau pasirodė klaidingas. Antrą kartą svečiuojuosi pas ją. O kur mano namai? Ar aš juos turiu? Ar tai tik jaukių ir svetingų namų vizijos šipuliai ir nuolaužos?

Ko atvažiavau čia? Ar eilinį kartą bėgau nuo skausmo? Ne.

Šį kartą skubėjau su viltimi patirti kažką naujo, pakeliauti, pamatyti, susipažinti su naujais žmonėmis. Kelionės visada buvo mano gyvenimo aistra. Prasiplečia akiratis, pamatai, kaip gyvena žmonės kitur, ko jie siekia, apie ką svajoja.

Amerika kaip svajonių šalis visada man atrodė pilna paradoksų. Didelės galimybės ir pragariškas darbas siekiant tikslo, nesiskaitymas su priemonėmis ir žmonių jausmais.

SANTYKIAI. "Tavo nuomonė man nesvarbi", - frazė, kurią gali išgirsti iš artimo žmogaus, netgi neskamba kaip įžeidimas, nes įžeidžiama čia dar skaudžiau.

Amerika išmoko žmones bendrauti subtiliai. Kartais atrodo, kad jie kiekvieną žodį ar frazę įvynioja į gražų dovanų popierių, ir tai suteikia bendravimui šiltumo.

Ne, tai tik apsimestinis mandagumas. Žmonės, net ir artimi, čia nėra atviri vienas kitam. Atvirumas ir nuoširdumas šioje šalyje seniai atgyveno ir tapo nebemadingi.

Čia svarbiausia santykių dalis - sugebėjimas apsiginti, pakovoti už save... Ir, kaip man pasirodė, tam taikomi visi metodai, netgi patys blogiausi.

Čia turi būti stiprus. Stiprus turi būti visur, nes čia - būdamas silpnas - tiesiog neišliksi. Tave sumindys ir niekas neišties tau rankos. O gal atsiras koks geraširdis keistuolis?

Norėčiau tikėti. Tikiu. Gerumas - tai yra kvailumas, - paaiškino vienas giminaitis, kai bandžiau diskutuoti panašia tema. "Tu bloga mama, kad lapkričio 1-ąją neaplankei savo žuvusios dukros kapo, - rėkte išrėkė šiuos žodžius ten gyvenanti teta, "linkinti man gero". - Ir privalai mane gerbti, nes aš vyresnė ir viską geriau žinau", - pridūrė, pamačiusi mano akyse sutviskusias ašaras.

Gailesčio čia nėra. Nesitikėk. Pastangų suprasti irgi. Čia visi labiau linkę kalbėti, nei klausytis. Šalta šalis. Ne, ne oro prasme. Santykių prasme.

Pasakyti "atsiprašau", jeigu tave įžeidė, jiems nesunku, bet tai nebus nuoširdu. Tai tik sausas žodis, jausmų nebus. Jausmus, jeigu žmonės čia ir turi, laiko užrakintus labai giliai, prisikasti prie jų sunku. Kova už būvį. Sugebėjimas išlikti.

Kas stipresnis? Kas geresnis? Viską turi išsikovoti. Melas čia kaip būtinybė ar neišvengiamybė. Meluoja žmonės netgi tada, kai to visai nereikia, kai nėra būtina nei apsiginti, nei išvengti bausmės, meluoja, kad atrodytų geresni, meluoja, nes meluoja visi.

PINIGAI. Dar viena tema, kuria negaliu nerašyti. Pinigai žmogui svarbu. Visada ir visur. Toks jau tas pasaulis. Pinigai atveria žmogui daugiau galimybių, suteikia didesnę pasirinkimo laisvę, išsprendžia daugybę problemų.

Bet pinigai šioje šalyje turi ir kitą prasmę ir galią. Net sunku įvardinti. Jie čia kažkaip "sudievinti", išaukštinti, "sudvasinti".

Man susidarė įspūdis, kad doleris toje šalyje yra pati didžiausia vertybė, tai dievas, kuriam meldžiasi visi, be išimties. Išimčių čia nesutikau.

Gal sutiksiu. Ieškosiu...

DARBAS. Gauti darbą čia yra sunku. Ypač jeigu esi atvykėlis ir anglų kalbos žinios nėra tobulos. Tada gali prižiūrėti vaikus, slaugyti sergančius senelius, gyvendamas pas juos 7 dienas per savaitę ar valyti (tvarkyti) turtingų žmonių namus (40-50 valandų per savaitę po 10 dolerių už valandą).

Kaip Lietuvoje žmogui turėjo būti bloga ar sunku, kad jis, palikęs gimtą kraštą, tėvus ir draugus, išvažiavo į didelių galimybių ir nesvetingą šalį ieškoti laimės. Gal ne laimės, o didesnių šansų užsidirbti pinigų, įsigyti namus, nusipirkti geresnes mašinas.

Todėl atvykėliai labai brangina darbą. Laikosi įsikibę ir rankom, ir kojom. Nes tai jų visų gėrybių ir galimybių šaltinis. Nes tai viltis, garantuojanti sočią rytdieną ir didelį, gražų, pilną maisto šaldytuvą kiekvieno jų namuose.

EMOCIJOS. Nežinau, ar nuo to jie geriau jaučiasi, bet šypsena jų veide būtina, taip kaip manekenei einant podiumu būtinas makiažas.

Kam užduoti klausimą "kaip gyveni", jeigu jau žinai atsakymą. Ok. Nesuprantu, kam dar klausti, jeigu žinai ką išgirsi. Išgirdę kitokį atsakymą jie sutrinka, kaip Čikagoje sutrinka eismas iškritus pirmam sniegui. Žiemos ten visada šaltos bei snieguotos. Ir kodėl visi ten gyvenantys su tuo dar nesusitaikė ir neišmoko prisitaikyti...

DRAUGYSTĖ. Šį žodį, svečiuojantis JAV, apibūdinti sunkiausia. Bent man. Čikagoje gyvenantys lietuviai kartais padeda vienas kitam, prisiminę tuos laikus (prieš 10-15 metų), kai visi buvo tik ką atvykę į svetimą šalį ir joje pasilikti galėjo padėti tik artimųjų palaikymas ir moralinė parama.

O kur tie artimieji? Lietuvoje. Tai teko ieškoti naujų draugų, kuriais ir tapo atvykę tėvynainiai. Kartais padeda vieni kitiems ir dabar, o kartais į klausimą: "Gal gali man padėti?" - nenustebk išgirdęs jų "garsiąją frazę". (Padėti) ranką ant peties gali.

Sutikau ir tokių, kurie netikėtai nustebino keistu noru padėti, tik vėliau pasirodė, kad jie tikėjosi naudos sau, t. y. kad tu jiems atsilyginsi tuo pačiu, padėdamas jiems ir pildydamas jų norus.

Kiti apsimeta, kad nori padėti. O tu, atvykėli, gali apsimesti, kad tiki jų geranoriškumu. Patariu tai pabandyti. Gal pavyks save apgauti ir nesijausi atstumtas. Šioje šalyje daug taisyklių sugalvota tam, kad apsunkintų santykius, o kai pabandžiau sulaužyti tas taisykles, supratusi, kad manimi naudojasi, nuskambėjo frazė: "Tu prasta draugė."

Še tau, kad nori. Net nebandžiau gintis ar aiškintis. Mano nuomone, draugystė nėra tik apskaičiuota ir pasverta pagalba. Draugystė - tai kur kas daugiau.

Džiugu nors tai, kad sutikau čia ir tikrai geranoriškų žmonių. Tik gaila, kad mažai...

MAISTAS. Nesu gurmanė, veikiau smaližė. Tikiu, kad valgome tam, kad gyventume, o ne gyvename tam, kad valgytume. Aš manau, kad maistas turi būti naudingas mūsų kūnui, t. y. sveikas, skanus ir teikti malonumą.

Bet tai, ką žmonės ten valgo, man sukėlė abejones dėl visų trijų dalykų. Na, malonumas gal lieka. Malonumas valgyti daug daug daug bet ko... Sintetika, hormonai, visokie priedai. Kaip sakoma - dešroje mėsos nerasta.

Nors man, didelei saldumynų mėgėjai, išbandžius daugybę beprotiškai saldžių ir riebių pyragaičių bei saldainių, kurie pasirodė nevalgomi, gigantiškuose jų prekybos centruose pavykdavo rasti europietiškų skanėstų; šokolado, sausainių, kelių rūšių sūrio (kurį dievinu) ir, žinoma, gero vyno.

ILGESYS. Praleidusi ten keletą mėnesių, pasiilgau ne tik lietuviško maisto (tik lietuviškos braškės kvepia braškėm).

Pasiilgau savo namų, savo puodelio, iš kurio rytais (ir ne tik) geriu kvapnią arbatą (ne plastikinio ar popierinio), savo automobilio, jūros ošimo, pušų kvapo, lietuviškai kalbančių vaikų.

Bet labiausiai pasiilgau savo dukros ir kitų artimųjų, kurie man tokie brangūs. Pasiilgau tikrų savo draugių ir ilgų mūsų pokalbių prie kavos puodelio ar telefonu. Pasiilgau, kad kas nors ne tik išklausytų, bet ir suprastų.

Pagaliau, pasiilgau savęs pačios ir to jausmo, kad čia tikrieji mano namai. Juk nieko nėra geriau už gerą jausmą...

MEILĖ. Apie ją tiek daug rašyta. Bijau būti neoriginali, bet žinau; jai nesvarbūs nei dideli pinigai, nei tolimi atstumai, nei apkalbos ir pavydas. Ji tiesiog yra. Visur. Net ir toje šaltoje šalyje, kuri vadinasi Amerika.