Užkrato zonoje (I)

Laiko tėkmė nenumaldomai iš atminties ištrina įvykius, jų detales, vaizdus, faktus, skaičius, atminties migla aptraukia bendradarbių, draugų, artimųjų veidus. Prabėgo daugiau nei du dešimtmečiai po tarnybos Černobylio atominės elektrinės katastrofos padarinių likvidavimo zonoje, daug kas pasimiršo, tik su metais gausėjantis ligų skaičius, didėjantys skausmai ir bemiegės naktys tai nuolat primena.

Apie įvykusią katastrofą, kaip ir daugumas žmonių, sužinojau vėliau nei 1986 m. balandžio 26 d., bet jos padarinius patyriau kone iškart. Šio balandžio mėnesio paskutinis savaitgalis buvo kaip niekad gražus, šiltas. Skaisčiai švietė saulė, skleidėsi pirmieji pumpurai, žaliavo žolė. Mes su žmona tas dvi dienas darbavomės sode. Dirbome išsirengę ir visu kūnu bei siela džiaugėmės, kaip mums tada atrodė, maloniais saulės spinduliais. Tik po tokių šiltų saulės vonių negalėjom atsigauti visą savaitę - jautėsi didelis silpnumas, galvos svaigulys. Ir kai iš spaudos bei iš užsienio radijo sklindančių pranešimų sužinojau apie Černobylio AE katastrofą, tapo aišku, kur mūsų negalavimo priežastis. Radioaktyvių nuosėdų teko ir mums.

Dirbau TSRS Vidaus reikalų ministerijos Kauno specialioje vidurinėje milicijos mokykloje, kurioje buvo ruošiami milicijos darbuotojai septynioms Rusijos Federacijos sritims ir Lietuvai. Iš gandų žinojome, kad Sąjungos Milicijos mokyklų asmeninė sudėtis yra siunčiama tarnybon į Černobylio AE katastrofos zoną. Mes kol kas gyvenome nežinioje - siųs, nesiųs?.. O noro važiuoti - jokio.

Nors ir miglotai, bet jaučiau, kas ten laukia. Tarnaujant armijoje, mano tanko ekipažas buvo cheminės ginties ekipažas, ir kas yra radiacija bei alfa, beta, gama dalelės šiokį tokį supratimą turėjau. Labiausiai nemaloniai nuteikdavo matyti vaizdai, važiuojant iš darbo pro tuometinį F. Dzeržinskio staklių gamyklos klubą. Būriai ant šaligatvio, prie uždarų vartų stoviniuojančios, susirūpinusios, pasimetusios, o kai kurios ir verkiančios moterys. Jų vyrai, vaikų tėvai, draugai, mylimieji karinių komisariatų buvo mobilizuojami ir iš šio klubo vežami darbams į ČAE katastrofos zoną. Niekas jų neklausė - nori ar nenori, sutinka ar nesutinka. Gaudavo šaukimą ir privalėjo prisistatyti į surinkimo punktą. Kas neatvykdavo, atvesdindavo su milicija. Išsigelbėjimo kaip ir nebuvo.

Kartą, smalsumo genamas, užėjau į klubą. Patekti į jį pro saugomus uždarus vartus nebuvo sudėtinga, kadangi vilkėjau uniformą, o ir karininko antpečiai padarė savo. Klube prieblanda, tvanku, langai aklinai uždaryti ir uždangstyti. Matyt dėl to, kad nebūtų jokio ryšio su už klubo ribų stovinčiomis moterimis. Salėje pilna vyrų, sėdinčių pavieniui ir stovinčių būreliais. Visų veiduose nežinia, nerimas su užslėptos baimės šešėliais. Dalis išgėrę, o kai kurie girti. Vaizdas ne iš maloniųjų.

Kovo pradžioje vis daugiau, slapčia buvo šnekama, kad ir mums teks vykti tarnybon į katastrofos zoną. Gandai gandais, o kai kurie karininkai pradėjo tankiau lankytis į netoli mokyklos esančioje VRM poliklinikoje.

Viename iš gamybinių pasitarimų mokyklos viršininko pulkininko J. Trimako pavaduotojas tarnybai pulkininkas A. Butavičius oficialiai pranešė, kad mokyklos asmeninė sudėtis, t. y. dalis karininkų ir kursantų,bus pritraukiami tarnybon į zoną, ir pabrėžė, kad jokių išsisukinėjimų - tarnyba, arba eina iš darbo. Netrukus, kitame gamybiniame pasitarime pulkininkas A. Butavičius perskaitė mokyklos viršininko 1987 m. kovo 11 d. įsakymą Nr. 06, kuris buvo priimtas vykdant TSRS VRM 1986 m. gruodžio 13 d. įsakymą Nr. 0368 "Dėl jungtinio mokyklos dalinio, vykdančio tarnybą Černobylio AE avarijos likvidavimo zonoje, sudarymo". Vyksime į Baltarusijos TSR, Gomelio srities Bragino ir Choininskij rajonus. Sudaromi du daliniai iš 20 karininkų ir 100 kursantų. Aš paskirtas 2-ojo dalinio vado pulkininko A. Butavičiaus pavaduotoju ir su dešimčia kitų karininkų ir apie 60 kursantų dislokuosimės Bragino rajone, Babcino kaime.

Nežinia baigėsi, iškilo nauji rūpesčiai, kaip apsiginti nuo radiacijos. O jos tikrai gausime, nes teks gyventi ir dirbti zonoje, kur dėl didelio radioaktyvaus užkrato, 30 km spinduliu aplink Černobylio AE, iškelti visi gyventojai ir jų gyvasis "inventorius". Girdėjau, kad nuo radiacijos gelbsti vynas "Kaberne", bet jo nepavyko aptikti. Padėjo mokyklos kino mechanikas Miša, kuris dar dirbo ir "Sanito" vaistų fabrike. Iš jo įsigijau pusę litro medicininio spirito. Nesu mėgėjas alkoholinių gėrimų, išgeriu retkarčiais, kai pobūviuose esu "įspraustas į kampą" ir nėra kitos išeities. Bet čia, esant tokiai situacijai teks išgerti gramą kitą.

Bus daugiau.