Svarbiausia šios savaitės pasaulio politikos tema - Ukrainos, Prancūzijos, Vokietijos ir Rusijos lyderiai po 15 valandų trukusių derybų Minske susitarė dėl paliaubų Ukrainoje. Pagal pasirašytą susitarimą minėtų valstybių lyderiai turi gerbti Ukrainos suverenitetą ir teritorinį integralumą. Jie taip pat susitarė dėl kitų susitikimų, kurie padės įgyvendinti priimtus sprendimus. Apie visa tai „Respublika“ kalbėjosi su Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataru, politikos apžvalgininku ir Ukrainos reikalų ekspertu Audriumi Butkevičiumi.
- Visų keturių valstybių lyderiai patvirtino, kad Minske pasiekti tam tikri susitarimai. Kas iš tikrųjų pasiekta, jeigu tai galima pavadinti pasiekimais?
- Pradėkime nuo pačios šių derybų esmės. Juk pasaulinėje politinių derybų praktikoje įsigalioja nauji standartai: pasirodo, su teroristais YRA deramasi, jiems suteikiama galimybė sėdėti greta pasaulinių lyderių ir reikšti savo nuomonę. Kitaip sakant, žmonės, kurie galėtų būti kaltinami Hagos tribunolo dėl žudymų ir kankinimų, tampa lygiaverčiais derybų partneriais... Ar pasiekta kas nors rimto? Be abejo, nes Vladimirui Putinui yra suteikta teisė „gelbėti savo veidą“ - juk jis gudriai išlaviravo iš savo nepalankaus vienos iš kariaujančių pusių statuso. Dabar jis tapo „taikos angelu“, kuris kartu su Angela Merkel ir Fransua Olandu (Francois Hollande) „rūpinosi“, kaip išsaugoti taiką Ukrainoje... 1991 metais mes stovėjome prie Sovietų Sąjungos griuvimo ištakų, tada tai buvo viena fazė, kai milžiniška valstybė griuvo ir iro į gabalus. Dabar mes išeiname į kitą fazę, kai mūsų akivaizdoje imperija atkuriama. Taigi, istorijos ratas apsisuko vos per 25 metus. Tai, ką mes dabar matėme Minske, yra vienas svarbiausių įvykių šios imperijos rekonstrukcijos procese. Matėme, kaip dvi pagrindinės Europos valstybės ignoravo būtinybę turėti bendrą ES ir NATO politiką agresijos akivaizdoje - šioms valstybėms kur kas svarbesni yra jų asmeniniai interesai ir V.Putino statuso išsaugojimas. Tai yra labai rimtas ženklas mums ir kartu atsakymas, ko mes galime tikėtis, turėdami panašią krizę savo teritorijoje... Tai, ką pamačiau Minske, mane nuteikė labai liūdnai, nes neprincipinga politika visada yra labai pavojinga, nes ji sukuria precedentus, kurie ateityje gali kartotis nuolat.
- Vadinasi, Vakarų lyderius toks V.Putino statusas visiškai tenkina?
- Aš manau, kad tai ir buvo šių dviejų asmenų - A.Merkel ir F.Olando - misijos pagrindinis tikslas. Nes nesu girdėjęs, kad jie, būdami Europos Sąjungos ir NATO nariai, būtų gavę šių organizacijų mandatą daryti tai, ką darė. Taigi, jie viešai pademonstravo, kad ES neturi jokios strategijos ir apskritai yra niekinė jėga krizių metu, o NATO taip pat nėra svarbi organizacija, nes nesuformavus bendros strategijos ir elgesio linijos apskritai negalima priiminėti tokių sprendimų. V.Putinas, vykdęs agresiją prieš brolišką slavų tautą ir ką tik grasinęs per porą valandų užimti bet kurią iš Europos sostinių arba nušluoti Ameriką atominio bombardavimo metu, skraidinęs savo branduolinius užtaisus prie Lamanšo, tapo lygiaverčiu Europos lyderių „partneriu“... Kaip šioje šviesoje galima įvertinti visus įvykusius veiksmus? Kaip dabar reikia vertinti sankcijas prieš Maskvą? Nejaugi sankcijos buvo taikomos visiškai nekaltai valstybei, kurios lyderis tik tai ir darė, kad nuolat „rūpinosi“ taikos procesu?
- Vis dėlto kuriuos svarbiausius Minsko derybų momentus galima išskirti? Kas įvyko tikrai reikšmingo?
- Visame šiame procese svarbiausia, kad buvo sumaišyta priežastis su pasekmėmis. Priežastis yra V.Putino bandymas grąžinti Rusiją į pasaulio politikos architektūrą kaip vieną iš jėgos polių ir vieną iš pagrindinių atramų. Tam jis naudojo visus Rusijos eskalacinius pajėgumus, skirtus kurti įtampoms bet kurioje vietoje ir tokiu būdu šantažuoti tik savo šiltu ir sočiu gyvenimu suinteresuotą Europą. Taigi, tai, kas vyko Ukrainos pietryčiuose, yra tiesiog šio Rusijos politikos siekio pasekmė. Ir dabar neišsprendus pagrindinio klausimo, t.y. neišrišus, ką daryti su ta priežastimi, metamasi prie pasekmės likvidavimo. Tai yra pati blogiausia strategija, jeigu taip iš viso galima pavadinti šiuos chaotiškus ir spontaniškus europiečių veiksmus.
- O ko po tokių susitarimų gali tikėtis patys ukrainiečiai? Ką jie gavo? Kaip tai paveiks nuotaikas fronte ir visoje šalyje?
- Pirmiausia Europa įteisino separatistus Ukrainoje ir atitvėrė juos tam tikra apsaugine zona. Garantuotai šiam momentui Ukraina savo šalies viduje jau turi savąją Padniestrę... Antras dalykas - Ukraina nuo šiol turi nuolatinę grėsmės potenciją, nes, kaip minėjau, neišsprendus pagrindinės konflikto priežasties, tikėtis, kad šita taika bus tvari, neverta. Trečias dalykas - dabar europiečiai ir galbūt Barako Obamos (Barack Obama) administracija gavo oficialų pretekstą neremti Ukrainos ginklais, nes bet kokia parama esą gali eskaluoti konfliktą. Ketvirtas dalykas - Ukraina galbūt gavo įsipareigojimus ir toliau finansuoti šitas separatistines teritorijas, tačiau šis klausimas dar iki galo neaiškus, nors manau, kad taip ir bus... Eikime toliau - šie susitarimai bus labai nevienareikšmiškai priimti Ukrainoje. Nemažai žmonių, grįžusių iš konflikto zonos ir pastarąjį gerą pusmetį dalyvavusių kovos veiksmuose, tai suvoks kaip išdavystę jų atžvilgiu, kaip nacionalinių interesų išdavystę, kaip jų žuvusių ir sužeistų draugų aukų beprasmybę. Natūralu, kad šitie žmonės taps rimta destabilizuojančia jėga Ukrainoje. Šią situaciją vertinčiau labai vienareikšmiškai: ir A.Merkel, ir F.Olandas žaidė grynai proputinišką žaidimą netgi V.Putino jėgos lauke. Čia turiu galvoje Baltarusiją, nepaisant visų skleidžiamų kalbelių apie tai, kaip „batka“ Aleksandras Lukašenka demonstravo savarankiškumą nuo Maskvos... Be to, Luhansko ir Donecko teritorijose įteisintas tam tikras jų savarankiškumas, o derybų metu V.Putinas sau leido netgi tokią nešvankybę, kaip greta pasaulinių valstybių lyderių pasodinti vadinamuosius separatistus, kurie demonstravo, kad jie turi savo nuomonę aptariamais klausimais, kad jie esą gali sutikti ar nesutikti su pasiūlymais... O Vakarų valstybių lyderiai visą šitą nesąmonę ramiai nurijo ir demonstravo, kad viskas yra gerai. Vienareikšmiškai iš 10 balų net 9 laimėjo V.Putinas.
- O kaip dabar elgsis Rusija? Ką čia galima prognozuoti? Galbūt V.Putinas dabar nusiramins, prarijęs gardų kąsnį, o gal jo apetitas dar labiau išaugs? O gal vis dėlto ES viršūnių susitikime kitų Europos valstybių lyderiai privers V.Putino simpatikus grįžti prie anksčiau deklaruotų vertybių?
- Kaip žinoma, apetitas atsiranda bevalgant. Rusai laimėjo šitą konfliktą ir išsaugojo galimybę bet kada ir bet kur eskaluoti naują konfliktą. Vakarai išsigando. Dviejų pagrindinių Europos valstybių lyderiai tiesiog išdavė anksčiau deklaruotus Europos principus. Dabar, kaip minėjau, lieka visiškai neaiški netgi sankcijų Rusijai logika - juk tai reiškia, kad buvo baudžiama „nekalta“ valstybė. Nieko šlykštesnio nuo 1938 m. Miuncheno susitarimų laikų politikoje nėra buvę. Kalbant apie likusias ES šalis, aš nežinau, ar atsiras tokių, kurie išdrįs užduoti vokiečiams ir prancūzams tokius nepatogius klausimus.
- Tam yra Dalia Grybauskaitė, kuri gali likti nesupratusi šių susitarimų esmės...
- Tuomet A.Merkel jai gali pasakyti: o kas tave įgaliojo cypsėti apie pagalbą ukrainiečiams ir kviesti Ukrainą į asocijuotą narystę Europos Sąjungoje? Kas tave įgaliojo visą laiką kalbėti apie Rusijos agresiją? Visa ši košė labai aiškiai parodo, kad ES yra darinys, neturintis ne tik bendros strategijos bei vadovybės, bet ir krizės metu negebantis atlaikyti jokios įtampos. Vos tik atsiranda kažkokie privatūs ar savo reputaciją gelbstintys interesai, vos tik kokia nors Rusija panaudoja šantažą, iškart Europa tampa priedėliu prie Vokietijos, kuri tam, kad geriau atrodytų, dar pasikviečia bankrutuojančią Prancūziją.
- Tačiau mūsų vadovybė - tiek prezidentė, tiek užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius - tarsi atsiduria kvailio vietoje: juk jie visai ne tokią politiką viešai deklaravo?
- Jie ne tik atrodo kvailio vietoje, jie ir yra didžiausi kvailiai šioje istorijoje. Šitaip nesusigaudyti ir įsivaizduoti, kad nuolat išpūsti žandai yra geras pakaitalas rimtai jėgai, - kvailystė. Lietuva jau kartą suvaidino tokios anties vilioklės vaidmenį, sukurdama krūvą iliuzijų ukrainiečiams, kad jie gali akimirksniu tapti asocijuotais ES nariais. Ir dabartinis mūsų vadovybės elgesys taip pat skatino tokias iliuzines nuotaikas Ukrainoje - esą maža Lietuvėlė gali garsiai klykauti, vadinasi, už jos stovi didelė jėga ir jiems kažkas liepia taip daryti... Paskui sprogsta muilo burbulas, iš išpūstų žandų išeina garas ir paaiškėja, kad moralieji prancūzai ir tvarką mėgstantys vokiečiai ramiausiai su rusais dalijasi Ukrainą, derasi su teroristais, šantažuotojais ir neturi net tiek savigarbos, kad V.Putinui aiškinant, jog jis per 2 valandas gali būti Berlyne, bučiuoja juos mušančią ranką...
- Tačiau pasaulyje dar yra Jungtinės Valstijos. Kaip į tai reaguos amerikiečiai? Juk jų rankos yra laisvesnės ir jie bent jau formaliai nedalyvavo Minsko įvykiuose.
- B.Obamos politika atsigręžti veidu į Aziją, į Artimuosius Rytus, apleidžiant Europą, ir atrišo rankas V.Putinui. Amerikiečiai rusams sukūrė tam tikrą iliuziją, kad kovos laukas yra laisvas ir jūs čia galite daryti, ką norite. Dabar klausimas, kiek jie ketina grįžti atgal ir kaip jie įvertins A.Merkel manevrus. O juk ji prieš tai buvo nuvykusi į JAV ir tikriausiai derino savo pozicijas su B.Obama. Bet B.Obama nėra Amerika. Katastrofiška B.Obamos politika V.Putinui suteikė pagrindą peržiūrėti visą pasaulio politikos architektūrą.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“
Rašyti komentarą