- Turkija pastaruoju metu pateko į įvairiausių priešų apsuptį - šalyje teroro aktus rengia kurdai ir „Islamo valstybė“, atvirais turkų priešais galima laikyti ir oficialią Sirijos valdžią, ir Rusiją, o santykių su Iranu, Iraku ar Saudo Arabija taip pat nepavadinsi draugiškais. Kodėl taip nutiko?
- Pirmiausia pripažinkime, kad kiekviena buvusi ar esama imperija išgyvena tam tikrą nostalgiją, ypač tai pasakytina apie tas teritorijas, kurias ji kitados valdė. Turkijos Osmanų imperijos nostalgija čia ne išimtis ir tai susiję su labai senais laikais nepriklausomai nuo to, kas ten valdžioje... Kai buvo konstruojama Sirijos valstybė, atskiros tautos bei etninės grupės buvo priskirtos Sirijos teritorijai, tačiau tarp tų etninių grupių yra daug tokių, kurios yra labai artimos turkams. Tačiau pagrindinė konflikto ašis, aišku, yra kurdų ir turkų priešprieša. Konfliktas su kaimynais taip ir generuojasi: kurdai gyvena ir Irane, ir Šiaurės Irake, ir Sirijoje, ir pačioje Turkijoje. Jų ten yra gerokai daugiau nei 2 mln. Todėl visiems jiems susijungus pavojus Turkijos teritoriniam vientisumui išties iškiltų. Jeigu kurdai toje suirutėje elgsis tinkamai, o be suirutės savo politinių tikslų jie negalėtų pasiekti pradėdami įgyvendinti savo valstybingumo idėją, ateityje Šiaurės Irake bei Sirijoje išties galėtų susikurti gana vienalytė tautinė kurdų valstybė. Be to, tai būtų patrauklu ir Irano kurdams, o tai dar labiau suaktyvintų Turkijos kurdus...
- Tačiau čia galbūt kaip tik ir slypi išeitis visiems: jeigu toje Sirijos dalyje, kurią kurdai bet kokiu atveju kontroliuoja, susikurtų jų valstybė, tuomet ir Turkijai atkristų vienas galvos skausmas? Turkai tiesiog galėtų derėtis su vietos kurdais - ko jūs dar norite, turite savo valstybę ir gyvenkite ten ramiai...
- Taip būtų sunku prognozuoti, juolab kad pagrindinė kurdų teritorija dabar yra Šiaurės Irakas, kuriame glūdi milžiniški kiekiai tiek dujų, tiek naftos. Didžioji dalis tų telkinių neeksploatuojama, nors ten dar yra ir neišžvalgytų telkinių. Pasaulinis kapitalas ten nesiveržia, nes kol kas ten nestabilu. Anksčiau tokių bandymų būta, Sadamo Huseino (Saddam Hussein) laikais ten itin aktyviai veržėsi „Lukoil“, o tai tapo viena svarbiausių karo Irake priežasčių, nes Vakarai ten nusprendė stabdyti Rusijos įtaką pasaulinei energetikai. Tačiau kurdai iš tų teritorijų neturi jokio išėjimo į jūrą šiems ištekliams eksportuoti, juolab kad geležinkelio ten taip nėra ir yra tik gana plonas vamzdis, nutiestas į Turkiją. Jeigu tas gėrybes kurdai galėtų eksportuoti, tai taptų gana svarbiu energetiniu regionu, panašiu į garsųjį Arabų pusiasalį. Taigi kurdų išėjimas per Siriją būtų viena iš išeičių, tačiau turkai tikrai su tuo nesutiks, nes jeigu Irako kurdai sugebėtų išeiti į Viduržemio jūrą, tai regionas tampa ekonomiškai stiprus, galintis pritraukti ir stambųjį užsienio kapitalą, kuris savaime sudarytų tam tikrą saugumo garantą, nes už jo stovėtų ištisos galingos nacionalinės valstybės. Turkai dabar sprendžia tas problemas ir mato čia pavojų, nes jeigu tik ekonomiškai sustiprės kurdai Šiaurės Irake ir Sirijoje, pačioje Turkijoje neišvengiamai kils plataus masto neramumų, kuriuos kels čia gyvenantys kurdai.
- Bet ir dabar ten neramumai - pranešimai apie sprogdinimus ar pasišaudymus sklinda kasdien...
- Taip, bet neramumų mastas tokiu atveju išaugs keleriopai. Daug kas svarsto, kad turkams reikia pripažinti kurdų autonomiją, bet juk autonomija gali atsiskirti, o tai sumažina Turkijos teritoriją ir pažeidžia jos teritorinį vientisumą. Košė tuomet užvirtų labai didelė... Taigi jeigu „išvyniojame“ kurdų klausimą per visas su jais susijusias valstybes, iškart matome, kad tai yra būtent Osmanų imperijos palikimas. Kita vertus, dabartinės problemos taip pat iš tų laikų ateina, nes kurdai taip ir nesugebėjo sukurti nacionalinės valstybės.
- O kodėl jie to nepadarė byrant Osmanų imperijai, kai aplink tą regioną susikūrė dauguma šiuolaikinių valstybių?
- Man teko diskutuoti šiais klausimais su pažįstamais iš dabartinės kurdų vyriausybės Šiaurės Irake. Jis paaiškino, kad jie turi labai stiprią gimininę santvarką, be to, jie niekada neturėjo supratimo apie privačią žemės nuosavybę. Visa žemė priklausė giminei, klanui. Žemės privatizavimo klausimus jie tik dabar pradeda spręsti, t.y. daro tik pirmus žingsnius. Man teko kalbėtis šiais klausimais ir su jų vidaus reikalų ministru, - jis patvirtino, kad ketinama pradėti privatizacijos procesą. Juk gimininė santvarka nėra palanki valstybei atsirasti. Kai jie buvo smaugiami S.Huseino, vis tiek tarpusavyje kovojo dvi įtakingiausios giminės - Talabaniai su Barzaniais. Didžiulis laimėjimas buvo pasiektas būtent po karo Irake, kai tos giminės susitaikė, Džalalas Talabanis (Jalal Talabani) tapo Irako prezidentu, o Masudas Barzanis (Masoud Barzani) - Šiaurės Irako, arba Kurdistano, vadovu. Taika tarp šių įtakingiausių kurdų giminių ir visapusiškas bendradarbiavimas yra tiesiog būtina jų nacionalinės valstybės įkūrimo sąlyga.
- Kokios galimos išeitys iš tos situacijos? Ar turkai ir toliau dės pastangas „gesinti“ kurdų aspiracijas į savo valstybę, o kurdai ir toliau sprogdins bombas Turkijos miestuose? O gal įsikiš amerikiečiai su NATO ir įves ten „visišką demokratiją“?
- Sudėtinga ten rasti išeitį. Tačiau grįžkime dar į laikus iškart po S.Huseino nuvertimo. Juk Irake po amerikiečių įsiveržimo buvo nuginkluotos visos kariaujančios grupuotės, išskyrus kurdus, nes jie kovėsi prieš S.Huseiną. Jie išlaikė savo ginkluotus būrius, o jie dabar jau vadinasi policija, kuri ginkluota net 122 mm kalibro minosvaidžiais... Kadangi kurdai visada bendradarbiavo su amerikiečiais, JAV visada į juos žiūrėjo palankiai. Todėl nemanau, kad turkai gaus NATO pritarimą laužyti kurdams rankas. Ir jie negauna to pritarimo, todėl turkai yra priversti laviruoti, juolab kad jie deklaruoja siekį tapti ES nariais. Vadinasi, jėgos naudojimą prieš kurdus jie priversti gerokai dozuoti... Jeigu jie galėtų tuos kurdus traiškyti, jiems būtų smogę iškart po to, kai žlugo Irakas ir pasiėmė teritorijas iki Kirkuko. Juk turkus ten traukia ne tik noras užgesinti kurdų nacionalinio pasipriešinimo židinį, bet ir didžiuliai naftos bei dujų ištekliai. Turkai juk patys beveik neturi tų išteklių ir juos importuoja iš Rusijos. O čia viskas padėta pašonėje... Jeigu turkai sugebėtų prisijungti tas teritorijas, iškart pakeistų savo statusą ir situaciją, nes pasaulinėje energetikoje jie pradėtų atlikti gana svarbų vaidmenį.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą