Apie mokslus kariniame poligone, nutrintas kojas ir kietas merginas

Dienos bėga kaip vanduo - nepastebėjome, kaip atėjo metas laikyti bazinio kario kurso egzaminą. Aštuonias savaites poligone mokėmės judėti žygio metu, bendrauti tarpusavyje negarsiniais valdymo signalais, greitai reaguoti į priešo ugnį ir atsitraukti į priedangą.

Kelis kartus vyko šaudymo pratybos: iš pradžių šaudėme tik iš gulimos padėties, o vėliau, atsirandant įgūdžiams, praktikavomės šaudyti atsisėdę, pritūpę, stovėdami. Didelį įspūdį paliko kovinės puolamosios granatos metimo pratybos.

Žinoma, daug laiko užėmė stovyklaviečių ir gynybinių konstrukcijų įrengimas. Supratau, jog karyboje itin svarbu sugebėti orientuotis vietovėje ir žemėlapyje, nes be topografijos žinių judėti miške neįmanoma.

Atrodo, tik vakar buvo pirmosios dienos, o šiandien jau žinome savo paskirtas specialybes. Kas taiklusis šaulys, kulkosvaidininkas, kas granatsvaidininkas ar šaulys gelbėtojas. Šių specialybių mokysimės tris savaites kituose daliniuose. Ne visi patenkinti savo specialybėm, tačiau skyrių vadai geriausiai žino, kam mes esame tinkamiausi ir geriausiai paruošti. Juk ne veltui atlikome tiek testų.

Nešė antrąsias puses

Iki šiol didžiausias išbandymas buvo 36 km žygis "Dragūnų keliais". Tai visuomeninis pėsčiųjų žygis, leidžiantis pažinti, pamatyti ir pajausti Baltijos jūros pakrantės gamtą ir paveldą. Tai asmeninis iššūkis kiekvienam nebijančiam savomis kojomis įveikti beveik 40 km besikeičiančiais kopų takeliais ir jūros pakrante.

Maršrutas ne tik sujungia LDK Butigeidžio dragūnų bataliono pirmąją ir dabartinę dislokacijos vietą. Ėjimas juo sujungia karius ir visuomenę, tradicijas ir aktyvų laisvalaikį, jaunus ir senus, įgudusius ir entuziastingus dalyvius. Šiame žygyje dalyvavo ir karių antrosios pusės bei artimieji. Nepratusiems tai buvo tikras išbandymas jų fizinei formai, bet kas iššūkių nemėgsta?

Iki Nemirsetos nueiti nebuvo sudėtinga, pakeliui pabuvojome ekskursijoje "Memel-Nord" įtvirtinimuose, pasidžiaugėme Olando Kepure, na, ir pasiekę Nemirsetą papietavome. Grįžtant į batalioną maršrutas buvo paplūdimiu, daug smėlio, ties Karkle - akmenys, jūros vanduo.

Tikrai smagu buvo iki paskutinių kilometrų. Kažkam trūko jėgų, kas "atmušė" pėdas, kam tempė raumenis, o kam teko nešti antrąsias puses. Tačiau žygio tikslą pasiekėme. Civiliai batalione buvo pavaišinti kareiviška koše, o mes grįžome į įprastas vėžes.

"Su vaikinais susitarti įmanoma"

O kaip tose vėžėse gyvuojame, man padės papasakoti "karo mokslų" bendražygė jaunesnioji eilinė Samanta Mickevičiūtė. Man buvo įdomu, kodėl ji, 19-metė mergina, pasirinko šį kelią. Samanta atšovė: "Noriu parodyti pavyzdį vaikinams, kurie pabūgo tarnybos. Atėjau pasiruošti tiek fiziškai, tiek psichologiškai stojamiesiems egzaminams į Lietuvos policijos mokyklą. O už gautus pinigus pirksiu automobilį."

Kaip sekasi atlikti tarnybą?

Viskas labai puiku, bet sunku rytais mankštą daryti, nes būnu nepabudusi, nenusipraususi, galva dar lovoje, o kūnas jau aktyviame režime. Ankščiau buvo sunku keltis rytais, bet dabar jau pripratau ir kartais atsikeliu net ankščiau negu duodama komanda "Kuopa keltis!"

Ar didelis fizinis krūvis - kaip merginai?

Krūvis nėra didelis, tiesiog per trumpą laiką turime padaryti daug, o jeigu nespėjame, tenka visur vėluoti ir taip pradedame naudoti savo laisvą laiką tarnybos reikalams.

Man smalsu, kokių privilegijų turi merginos?

Turime atskirą savo aukštą, kuris priklauso tik mums, devyniolikai merginų. Miegamasis nėra sausakimšas, turime atskirus dušus, tualetus. Užsiėmimuose ir lauko pratybose palengvinimų nėra, tik ištvermės ir jėgos lavinimo testų mažesni reikalavimai.

Ko labiausiai pasiilgsti tarnybos metu?

Paprasto civilinio gyvenimo (juokiasi. - Autor. past.). Tiesiog to paprastumo, kai laiką planuoji pati - kada valgyti, kada poilsiauti ar kada miegoti ir keltis. Namų maisto, draugų, šeimos ir antros pusės. Beje, linkėjimai visiems ir, Giedriau, pasiilgau, greičiau aplankyk!

Kaip priėmė vaikinai tave į būrį?

Iš pradžių buvo sunku, atskirai gyvename, tad ne visada pakviesdavo į užsiėmimus ar pasidalindavo informacija. O dabar jau susidraugavome. Rūpinasi, kartais net susikeičiame vietomis, kad išleistų namo - su tuo kariu, kuris turi galimybę namo važiuoti, bet, tarkime, kitam reikia labiau. Su vaikinais susitarti įmanoma, nesisuksi - negyvensi (juokiasi. - Autor. past.).

Diskriminacijos nėra?

Tikrai ne.

Na, o pabaigai - "išmoktos pamokos":

- Ką reikia daryti prieš valant ginklą?

- Patikrinti numerį, kad netyčia neišvalytum svetimo.