Eina dienos, bėga laikas, slenka mėnesiai, kaip vagonai. Liko tik kelios stotelės iki mūsų perono, kuriame baigsis šis žalias sapnas. Iš šio traukinio išlipsime paruošti tikrais kariais. Viena iš šio kamufliažinio geležinkelio stotelių buvo skyriaus vertinamosios pratybos. Privalėjome parodyti, ką per pusę metų išmokome ir kaip susižaidė mūsų mažoji komanda, kaip mokame ir galime vykdyti užduotis, paskirtas mažam padaliniui. Buvo vertinami ne tik mūsų, bet ir skyriaus vado gebėjimai vadovauti ir mokyti karius.
Viskas prasidėjo vakare prieš pratybas. Susikrovėme reikalingus daiktus žygiui ir pratyboms, susitvarkėme ir pasiruošėme ekipuotę dar vienam kelių dienų iššūkiui. Ryte susėdome į sunkvežimius, ir - į kelią.
Kairių poligone mūsų laukė paruošti elektriniai taikiniai (kyla - leidžiasi). Užduotis - šaudymas pozicijose, keičiant jas, šaudymas judant ir priešo slopinimas (apkase, pro langą, iš už sienos kampo). Dėl saugumo vilkėjome neperšaunamas liemenes, mūvėjome šalmus, išklausėme instruktažą. Taigi surengėme ataką panaudodami dūmų užtaisus, granatas ir, žinoma, kovinius šovinius, keitėme pozicijas, šaudėme judėdami.
Tikrai įdomu tai atlikti, kai viską darai techniškai. Tai nėra tiesiog šaudymas lakstant ir griuvinėjant. Kiekvienas judesys, kojos statymas, įkvėpimas ir piršto pagalvėlės prisilietimas prie nuleistuko yra apgalvoti.
Vakarop, pasibaigus šaudymui, sutvarkėme šaudyklą. Iškart po to vėl šokome vėl į transporto priemones ir pajudėjome nežinomu keliu į nežinomą vietą. Aišku tik tiek, kad Šilutės kryptimi. Sunkvežimyje - 3 skyriai iš skirtingų būrių, važiuojant kas tam tikrą atstumą buvo paleidžiama po vieną skyrių.
Išsilaipinimas
Išsilaipinom ir gavome informaciją, kad esame teritorijoje, kurią kontroliuoja priešas. Iki susitelkimo rajono yra apie 8 km, tad laukia taktinis žygis neišsiduodant. Jeigu išvystame automobilio šviesas, neriame į tamsią vietą, ieškome priedangos, kad tik nebūtume pastebėti. Kiekviena proskyna, menkiausia sankryža ar atviras laukas įveikiami ypač atsargiai ir budriai, saugomės kontakto su priešu.
Ant nugaros - pilnos kuprinės, miške tamsu, nors į akį durk. Einant žmogaus žingsnio nemačiusiais takeliais dažnai niksteli koją, prisemi batą ar suklumpi. Tačiau nėra kada sustoti, kai prieš akis užduotis.
Gavome 1998-ųjų žemėlapį, tad per beveik 20 metų tikrai yra pakitimų. Nauji keliai, proskynos, kirtavietės, net gyvenamosios sodybos pasikeitusios. Naktis, mąstai, kaip trumpiausiu keliu įveikti atstumą iki reikiamo taško, ir sykiu galvoji, kaip būti mažiausiai pastebėtiems.
Kertame atvirą vietovę šalia sodybos. Laukas pažliugęs, kojos vis užstringa dirvoje, ir staiga toli pamatome šviesas. Neriam! Išlipę iš purvo vonios sustojame beveik žmogaus kieme pasitikslinti savo buvimo vietos. Na, ką gi, šito namo čia 1998 metais nebuvo. Atsisuki į namą ir matai, kaip žmogus užsiėmęs savo vakarine rutina ir net neįtaria, kad už kelių metrų nuo jo 10 vyrukų ieško trumpiausio kelio.
Šilutės rajone tikrai daug kanalėlių, upelių, pralaidų ir... šlapia, tačiau įveikėme tuos 8 kilometrus. Sulaukėme aprūpinimo. Šiltas maistas, arbata, ir dabar jau pasiruošę įsirengti stovyklą, kur praleisime naktį. Tiesa, kai aplinkui viskas vandeny, tenka ilgai paieškoti sausos vietos miegmaišiui. Tačiau ją suradę tempiame tentą, kilimėlius, pasižiūrime budėjimo grafiką ir greit į miegmaišį.
Antroji diena
Ankstyvas rytas, dar neprašvito. Skelbiamas kovinis įsakymas. Informacija tokia - priešo pajėgos juda mūsų kryptimi. Mūsų užduotis - surengti pasalas priešo kelyje ir taip trikdyti jo judėjimą. Žinome, jog turime artileriją, tačiau nesant prioritetinio taikinio, jos galime nesitikėti.
Pirmas rūpestis - rajono maketas. Iš parankinių priemonių, ką gamta davė ir ką turėjome kuprinėse, padarėme kelių kvadratinių kilometrų maketą. Jame vadas rodo kitą užduotį, kur ir kaip judėsime, kur surengsime pasalas, kaip atsitrauksime iš kontakto zonų. Įsakymas ir laikas pasiruošimui duotas. Skubame slėpti kuprines miško paklotėje. Paskiriami du kariai gaminti neštuvus ir padaryti vietą, kur būtų gabenami sužeistieji po mūšio.
Nužygiavome iki pasalos rajono, bridome patvinusia miško paklote, susiradome tinkamą vietą pasalai, užėmėme pozicijas ir užsimaskavome pagal vietovės reljefą. Tyla prieš audrą, guli ir neprarasdamas budrumo klausai, stebi aplinką, kol staiga išgirsti žingsnius. Bam! "Užsikuria" kulkosvaidis ir užverda susišaudymas, matai priešo veiksmus, kaip jo pajėgos skleidžiasi, ruošiasi atlikti "flangavimą", ir supranti, kad jis nesitrauks.
Laikas atsitraukt. Staigiai keičiame poziciją ir atsitraukiame į mišką giliau. Bėgte keičiame poziciją ir už 600 metrų įsirengiame kitą pasalą, vykdome pasiklausymą ir reorganizaciją. Laukiame antrosios priešo pajėgų bangos. Veiksmo scenarijus pasikartoja, ir atsitraukiame saugiais keliais į susitelkimo rajoną.
Grįžę užsiimame rutina. Bazės įrengimas, naktinio patruliavimo tako išvalymas ir t. t. Gauname informacijos apie priešą, patirtus nuostolius ir judėjimo kryptį. Įsakymas pagaminti naują kito rajono maketą, atlikti žvalgybą. Šį kartą ji sudėtingesnė. Tenka bristi per kanalą, šliaužti pilnais vandens grioviais ir ne tik.
Surinktus žvalgybos duomenis apie priešo pozicijas, minuojamus laukus, karių skaičių perduodame aukštesniems vadams. Jie įvertina situaciją ir planuoja tolesnius veiksmus. Vienas iš uždavinių - pakartoti naktį žvalgybą. Įtariama, kad per naktį gali būti pakeistos pozicijos. Tad 2:00 išjuda grupė pakartoti žvalgybos.
Šį kartą viskas dar kitaip, akloj tamsoj, be jokių pašalinių garsų reikia priartėti prie priešo stovyklos. Mums nusišypso laimė, mat priešo pajėgos keitė poziciją ir pražygiavo per 1-2 metrus nuo mūsų gulimų žvalgybos pozicijų. Suskaičiavome ir nustatėme pakeistų pozicijų koordinates.
Koks azartas ir adrenalinas yra stebėti priešą, kai jis tavęs nemato, o dar ir pražygiuoja per metrą nuo tavo ginklo! Niekada nemaniau, kad naktį miške viskas taip girdisi, traška ir nieko nematyti. Todėl naktinę žvalgybą vadinčiau tiesiog naktiniu pasiklausymu. Grįžtame į patrulio bazę, džiauname drabužius, kaip kas sugalvoja. Ruošiamės rytdienai.
Trečioji diena
Diena vėl prasidėjo maketo gamyba ir koviniu įsakymu. Šįkart užduotis skirstoma į dvi dalis. Pirmoji - pasiekti priešo rajoną, iki kurio kelyje tikrai sulauksime pasipriešinimo, antroji - sunaikinti priešo pozicijas bei gynybinius įtvirtinimus.
Štai čia prasideda taktika. Į pagalbą pasikviečiamos draugiškos pajėgos (kitas skyrius). Neatskleisiu visų taktikos subtilybių, tačiau priešo pasalas stengiamės "iššukuoti" dar patys į jas nepatekę, o priešą aptikę - jį sunaikinti.
Galiausiai pasiekiame reikiamą rajoną ir ruošiamės vakar išžvalgytų pozicijų puolimui. Rezervinis skyrius imituoja puolimą su paramos ginklais, o visas strėlės smaigalys kerta priešui iš flango. Priešui netikėta, nes išvengėme minų lauko, teko kirsti kanalą ir įveikti labai tankų miško ir krūmų masyvą. Tačiau operacija pavyko, priešas ir jo įtvirtinimai sunaikinti.
Atliekame reorganizaciją bei gauname įsakymą vykti į išvykimo tašką, kuriame mūsų lauks sraigtasparnis. Iki to taško - 12 km. Kelyje dukart stojame, kartą užkandžiaujame. Pasiekiame išvykimo tašką, į kurį sraigtasparnis neatskrido. Tačiau šypsenos pasirodė veiduose, kai pamatėme bataliono sunkvežimius. Taip baigėsi skyrių vertinamosios lauko taktikos pratybos.
Kita stotelė - "Žaibo kirtis", greitojo reagavimo pajėgų pratybos.
ANEKDOTAS
Puskarininkis komanduoja:
- Būūū-ryyyss! Visi imat po kastuvą ir kasat apkasus!
Vienas kareivukas ima klausinėti:
- Sakykite, tamsta, o kodėl reikia kasti apkasus?
- Priešas ruošiasi pulti, todėl mums reikia iškasti apkasą!
- Tamsta, tai gal geriau patys ruoškimės jį užpulti, ir tada jam teks kasti apkasą?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą