Pavyzdžiui, televizijos programos. Ją, kaip ir miesto kino teatrų repertuarus, "Vakarų ekspresas" ėmėsi spausdinti pačiame paskutiniame puslapyje.
Tad nuo jo ir mes pradėkime skaityti 1990-ųjų lapkričio 21-osios VE numerį. Būtent šioje vietoje gana netradiciškai atsirado interviu su Klaipėdos "Sirijaus" komandos vyr. treneriu Šenderiu Giršovičiumi. Priežastis - įprastą sporto naujienų puslapį "okupavo" vien tik stalo tenisui skirtos medžiagos.
Š. Giršovičius pakalbintas neatsitiktinai - tomis dienomis "Sirijus" baigė itin sėkmingą sezoną: iškovota "Tiesos" laikraščio taurė, Pabaltijo čempionate užimta antroji vieta, tačiau svarbiausias pasiekimas - pirmą kartą istorijoje laimėti Lietuvos čempionų laurai.
Kaip žaidėjas, Š. Giršovičius jau prieš tai turėjo 4 aukso medalius (su Klaipėdos "Granito" ir Tauragės "Tauro" komandomis), tačiau penktasis, iškovotas su "Sirijumi" jau esant vyr. treneriu, jam buvo brangiausias: "Man malonu, kad mano vadovaujama komanda tapo pirmąja po karo Nepriklausomos Lietuvos čempione."
Jis juokaudamas atskleidė pergalių paslaptį: "Pastebėjau, kad mes laimime lemiamas rungtynes tuomet, kai aš vilkiu baltus marškinius ir mėlyną kaklaraištį", - straipsnio autoriui Algirdui Auruškevičiui atskleidė treneris.
Sunku pasakyti, ar po to Š. Giršovičius pakeitė aprangos stilių, tačiau vėlesni metai prie "Sirijaus" vairo nei jam, nei komandai didelių titulų neatnešė. Ir viskas baigėsi tuo, kad 1998-aisiais "Sirijus" apskritai nustojo gyvavęs. Toks, sakykime, įprastas klaipėdietiško futbolo scenarijus...
O grįžtant į 1990-uosius galima pasidžiaugti, kad uostamiestį garsino ir kitų sporto šakų atstovai. Kad ir stalo tenisininkai, išvykę į turnyrą Karlskronos priemiestyje Likibi ir nustebinę švedus - 13-mečiai Ramūnas Kaušys ir Marius Diržauskas, kaip ir 15-mečiai Laurynas Pakalniškis ir Nerijus Krumplys savo varžovams pralaimėjo tik finale, o 15-metė Andžela Bajorinaitė tapo nugalėtoja.
"Kartu į Švediją vyko trenerės Bridžita Orlienė ir Indrė Udrienė, kurios tikėjosi sužaisti draugišką mačą su šeimininkėmis. Deja, dėl kažkokių priežasčių Likibi klubo atstovai atsisakė. Kaip mano klaipėdiečių komandos vadovas, miesto Tarybos deputatas Aloyzas Leipus, švedai, pamatę, kaip žaidžia mūsų jaunimas, šio draugiško mačo truputėlį privengė. Nenuostabu. Klaipėdiečių žaidimas šokiravo šeimininkus", - teigiama straipsnyje.
Naujienų tą rudenį buvo ir kultūriniame proletarinės Klaipėdos gyvenime - Dramos teatre spektaklį parodė Maskvos tarybos teatras. Tai buvo "Kaligula" su tuo metu milžiniško populiarumo dar nesulaukusiu aktoriumi Olegu Menšikovu.
"Žiūrėdamas spektaklį bandžiau atsakyti į vieną klausimą: kuris daugiau kartų žiūrėjo filmą "Kaligula": O. Menšikovas ar V. Masalskis? Abiem truputį trūksta iki Malkolmo Makdauelo. Stebėtis neverta, ne toje terpėje auklėti. Oi, kaip nelengva suvaidinti politiką šizofreniką (tik neieškokite analogų tarp mūsų politikų). Šiaip tai nuo pjesės praktiškai nenukrypta. Režisierius Fomenko P. N. išspaudė iš šios erdvės beveik viską. Maskvoje juk jie kažkur pastogėje vaidina "Kaligulą". Aktoriams reikėjo rėkti, bet čia tas atvejis, kada riksmu nebuvo dangstomas režisūrinis bejėgiškumas. Atrodo, neišranki publika suprato, apie ką spektaklis", - "Pamąstymuose apie kultūrinį proletarinės Klaipėdos veidą" konstatuoja Edas Vaičkus.
O miestas gyveno savo ritmu. Nepaisant sunkios ekonominės padėties, būta ir gerų naujienų: "Gyventojams paskirti butai naujuose gyvenamuosiuose namuose Pietinė g. Nr. 13, Taikos pr. Nr. 112, Mogiliovo g. Nr. 16." Arba: "Pakeisti gatvių pavadinimai: Popovo į Kalnupės, Nachimovo į Naikupės, Penkmečio į Sulupės."
Tuomkart tiek. Iki kito VE numerio. Gali būti, kad jis bus juodas. "Juodos" naujienos. Ne išimtis, kad netrukus "Ryto" spaustuvėje spausdinamas "Vakarų ekspresas" ir kiti leidiniai eis tik juodai balti. Labai stokojama komponentų, iš kurių gaminami kitokių spalvų dažai", - įspėti skaitytojai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą