Tačiau bendra padėtis kardinaliai nepasikeitė - barikados nei iš Savivaldybės, nei iš Girulių televizijos bokšto niekur nedingo (čia jį net dviem eilėmis apjuosė sunkvežimiai), visą parą dirbo paštas, nuolat veikė ir Sąjūdžio būstinė.
Ir sausio įvykiai, kaip pagrindinė tema, nedingo iš VE puslapių. Žurnalistai toliau domėjosi, kokios nuotaikos Klaipėdos kolektyvuose. Elementų gamykloje "Sirijus" krautuvus ir savo darbo aprangą vyrai papuošė užrašais "Lietuva". O štai paštas - dabar tai sunku net įsivaizduoti - tomis dienomis dirbo visą parą.
"Moterys darbe išbūdavo visą parą, nes informacijos srautas nenutrūkdavo nė minutei. Jei reiks, mes ir toliau taip dirbsime", - pasiryžimo neslėpė brigadininkė Laima Dapkevičienė.
Įdomu tai, kad pagrindinį paštininkių darbo krūvį sudarė klaipėdiečių telegramos, siunčiamos... Michailui Gorbačiovui.
"Maskva. Kremlius. Gorbačiovui". Tokiu adresu šiandien keliauja telegramos, kupinos skausmo už "kruvinojo sekmadienio" aukas. Beveik visos prasideda žodžiais: "Mes protestuojame..." Telegramas siunčia kolektyvai, šeimos, pavieniai asmenys. Ketvirtadienį ir penktadienį miesto ryšių skyriaus telegrafistės 327 kartus rinko šį adresą. Ir tik vieną kartą į Maskvą nuskriejo Judo telegrama: "Riešaite vopros Klaipedskovo kraja" (liet. "Spręskite Klaipėdos krašto klausimą")", - raportavo VE.
8-osios vidurinės mokyklos (dabar - "Aukuro" gimnazija") 2A klasės moksleivė Kristina telegramos nesiuntė. Ji Gorbiui parašė laišką savo vaikiška rankute ant paprasto linijinio sąsiuvinio lapo. Su klaidomis. Bet tai buvo tūkstančius kartų galingiau už bet kokias telegramas:
"Mihailai Gorbačiovai, kam įsakei armijai žūdyti Lietuvą. Kaip jums, negėda. Kai aš, pamačiau per televizorį prisiglaudžiau prie sienos ir drebėjau. Kiek žmonių, nužūdei. Kam pravirgdinai žmones, ir žmonių vaikus".
O ar žinote, kad tos Kristinos pavardė - Jatautaitė. Taip, žmonės, ta pati Kristina Jatautaitė, galbūt talentingiausia klaipėdietė džiazo atlikėja...
"Buvo baisu"
Jei būtų mano valia, Kristinai skirčiau Sausio 13-osios atminimo medalį nė sekundei nesudvejojęs. Kaip ir šimtams tūkstančiams Lietuvos žmonių, kurie jų nusipelnė, bet negavo. Pavyzdžiui, Alyvų gatvės 4 namo 1 buto gyventojai Reginai Lubienei, kuri Seimo komisijai, tiriančiai sovietų ginkluotųjų pajėgų agresijos sausio 11-13 dienomis padarinius, paaukojo 1 000 rublių.
Medalį įteikčiau ir klaipėdiečiui Alfredui Žiobakui, sausio 13-osios naktį Vilniuje spėjusiam būti visur - ir prie Radijo ir televizijos komiteto, ir prie TV bokšto, ir prie Aukščiausiosios Tarybos pastato.
"Sunku nusakyti žodžiais, tai neįsivaizduojami jausmai (tokius aš išgyvenau tik mirštant motinai). Buvo baisu. Lekia kulkos, masė žmonių, kraujas, triukšmas. Išgirdome, kaip išlaužė duris, pasigirdo šūviai, sprogimas viduj. Pro šalį prabėgo vaikinas kruvina galva, paklaikusiomis akimis, šaukdamas, kad prie jo akių sprogo paketas ir sudegė žmogus. <...> Mes čia jau buvome bejėgiai, medikai rinko sužeistuosius ir užmuštuosius, kažkas pasakė, kad reikia gelbėti AT. Palikome tą kruviną vietą.
Į Nepriklausomybės aikštę atėjome kaip tik tada, kai skambėjo Audriaus Butkevičiaus balsas, raginantis žmones neišsigąsti, nes kulkos tuščios. Nežinau, kaip tai atsitiko, rėkte išrėkiau: "Melas!" - su VE žurnaliste įspūdžiais dalinosi jis.
Man pasisekė. Aš nebuvau sužeistas, o svainiui (jo svainis Gintautas Valaitis vėliau apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu. - Autor. past.) kareivos šautuvo buože ar laza sutrenkė rankos plaštaką, atšokusi kulka kliudė kaktą. Dar viena mirties nešėja iš drabužių iškrito jau namie...
Kai grįžau į Klaipėdą, iškart nuėjau prie saugomos merijos. Pamačiau visus, ašaros ėmė bėgti, juk ten, Vilniuj, stovėjome tokie pat, taikūs, vylėmės humaniškumo, niekas netikėjome, kad į mus šaudys..."
Šūvių išvengta
Gargždiškis Sigitas Pilkauskas minėtą medalį gavo. Medalį, aplaistytą krauju. Apie sužeistą pavaldinį VE skaitytojams pranešė tuometinis Klaipėdos milicijos, oficialiai - Vidaus reikalų valdybos - viršininkas Vaclovas Narmontas. S. Pilkauskui prie Vilniaus TV bokšto buvo sužalota koja, jis paliktas gydyti sostinėje.
Sykiu V. Narmontas pasidžiaugė, kad automatais ginkluotiems uostamiesčio milicininkams, saugantiems miesto merijos ir Tarybos pastatus, ginklų panaudoti neteko. To išvengta, nors ginklo panaudojimui priežasčių (o gal provokacijų) būta - sausio 13-osios paryčiais du nenustatyti vyriškiai į Lenino paminklą saugančią sovietinę karinę techniką metė butelį su degiu skysčiu. Kareiviai šūviais neatsakė.
Tiesa, kitą dieną nutiko kitas nemalonus incidentas - 9-metis Švyturio gatvės gyventojas Raimondas Ambrasiūnas kieme rado metalinę dėžę su sovietų armijos detonatorių kapsulėmis ir žaisdamas vieną susprogdino. Vaikui smarkiai sužalota ranka.
Du skirtingi kareiviai
Beje, vertėtų grįžti prie Lenino paminklą saugojusių karių. "Kareivis kareiviui nelygu", - konstatavo išdrįsęs porą jų apie įvykius Vilniuje pakalbinti Darius Anužis.
"Pirmieji šaudyti ėmė "sąjūdininkai", o ne kareiviai", - pareiškė vienas.
Lietuva kovo 11-ają paskelbė, kad yra nepriklausoma valstybė. Tad kodėl kitos valstybės armija daro tai, ką sugalvoja?
Nuo kada Tarybinė armija tapo svetimos valstybės armija? O kad Lietuva - nepriklausoma valstybė, aš pirmą kartą girdžiu! Per anksti norite atsiskirti!
Ar verta paminklo vardo tokia stovyla, kurią reikia su BTR'ų pagalba saugoti?
Jau 70 metų paminklas čia stovėjo ir teisingai čia jį pastatė. Kai mūsų nebeliks čia, darykit ką norit.
Štai taip. Bet ne visiems sovietiniams kareivėliams buvo praplautos smegenys. Kai kurie turėjo savo nuomonę (kas armijoje apskritai yra nepatartina) ir net nebijojo jos išsakyti.
Kokia tavo nuomonė apie tai, kas įvyko Vilniuje?
Be reikalo jie ten taip padarė.
Kas jie?
Tie, kas davė įsakymą šaudyti į žmones. Buvo galima taikiai išspręsti šią problemą.
Ar negalvoji, kad įvykiai Tbilisyje, Baku, dabar Vilniuje kada nors gali pasikartoti Leningrade, Maskvoje ar kitose Rusijos vietose?
Gali pasikartoti. Aš manau, kad jei nori kuri nors tauta laisvės ir nepriklausomybės, tai jos norai negali būti uždrausti.
Ar labai jus skriaudžia miesto gyventojai?
Atėjo vieną kartą senutė moteris, kviečia mane. Aš priėjau prie jos, o ji mane ožiu pavadino ir į veidą spjovė. Aš nusivaliau ir nuėjau į šoną. Lyg aš savo noru čia stoviu. Kai išvažiuosiu iš čia, pasistengsiu viską pamiršti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą