Taip, aišku, neatsitiko. Gal vienose srityse tas poveikis buvo mažesnis, tačiau kitose tiesiog vešėjo. Deja, ir atkurtoje, pirmąsias dienas gyvenančioje Lietuvos kariuomenėje.
Lietuviška "diedovščina"
Taigi, 1991-ųjų lapkričio pabaigoje į tautinę kariuomenę buvo išlydėti pirmieji šauktiniai. Jau tada buvo aišku, kad praėję dešimtmečiai sušiktoje Sovietų Sąjungoje lietuvių sielose paliko neišdildomą "homo sovieticus" žymę - daužomi čia pat išgertos degtinės puslitriai, rusiški keiksmai ir agresija buvo pagrindiniai tų palydų akcentai.
Jei galvojate, kad pačioje kariuomenėje buvo kitaip, smarkiai klystate. "Poniatkių" filosofija, Raudonosios Armijos sėkmingai perimta iš kalėjimų, klestėjo taip pat, kaip ir rusų kariuomenėje. Čia ji vadinosi "diedovščina", o jos esmė buvo žmogų paversti gyvuliu. Ir tuo šauktiniai įsitikino labai greitai. Jaunuolių, įsivaizdavusių viską kur kas labiau "lietuviškomis" spalvomis, idealizmas žlugo.
"Sausio-vasario mėnesiais pradėjo lįsti pirmieji nesantaikos daigai. Atsirado vietiniai fiureriukai ir, aišku, pažemintieji. Skyrininkai (toks fiureriukų oficialus pavadinimas) renkami iš akiplėšiškiausių, jaunų, beatodairiškų, ne visada krutinančių smegenų pusrutulius vaikinų. <...>
Skyrininkai naktį prisigėrė, atrado raudoną vėliavėlę, prikėlė kažkuo užkliuvusį kareivėlį (silpnesnį), liepė žygiuoti "išlygintu" žingsniu per kareivines pirmyn-atgal. Atsisakysi - būsi sumuštas, suspardytas auliniais kareiviškais batais. <...>
Girtų išdaigos tuo nesibaigė. Kažkuo neįtikęs kareivėlis (skriaudikų vienmetis ir vieno šaukimo) buvo padarytas arkliu, ant jo jodinėjo po kareivines, po to vertė plauti visos kuopos kojines. Davė ne visi. Ne visi sugyvulėjo. Užkliuvėlis plovė, visi tylėjo. Užkliuvėlis antrą kartą po kankinimo atsisakė. Buvo sumuštas. <...>
Skyrininkai sudarinėjo sąrašus tų, kurie turėjo parvykti tolesnės tarnybos į Klaipėdą. Už tai ėmė iš pavaldinių pinigus. Už surinktus pinigus buvo puota. Čia buvo pasiektas iškrypimų, chamizmo, žiaurumo apogėjus. Tos puotos metu į skyrininkų akiratį pakliuvo jau kitas asmuo. Iš pradžių mušė. Po to liepė klauptis ant kelių, vienas skyrininkas atsisagstė klyną... Užkliuvėlis atsisakė... Sumušė. Sumušė žiauriai. To neužteko. Mušė kitus!" - šauktinių pasakojimą aprašė VE.
Klaipėdos miesto vyr. prokuroras Ignas Laucius nei tų vargšų kareivėlių, nei žurnalistų labai nudžiuginti negalėjo. Paaiškėjo, jog Lietuvoje nėra nei karinių prokurorų, nei karo policijos, visoje krašto apsaugos sistemoje veikia civilinė prokurorinė priežiūra.
"Artėja pavasarinis šaukimas. Tie skyrininkai bus dar labiau sužvėrėję", - liūdną išvadą darė laikraštis. Ir perspėjo: "Reikia tvarkytis su lietuviško "diedovščinos" varianto daigais jau dabar, kol jie silpni."
Prireikė dar daug metų siekiant užtikrinti, kad daigai nesubrandintų dar baisesnių vaisių. Pastangos, atrodo, buvo sėkmingos - kalbama, kad dabar panašių atvejų lietuviškoje kariuomenėje nėra. Tikėkimės!
Apie panelę Kristiną
Spauda, o ir žiniasklaida apskritai, dažnai būna paskutinė žmonių viltis. Vieni per ją ieško savo asmeninės teisybės, kiti, kaip šauktiniai, praneša apie įvairias visuomenės gyvenimą nuodijančias negeroves, treti tiesiog pasakoja savo istorijas norėdami, kad iš jų pasimokytų žmonės.
Kaip, pavyzdžiui, viena moteris, nenorėjusi viešinti savo pavardės, tačiau patikinusi, jog jos istorija - tikra. Pasakojimo apie kelionių organizatorės Kristinos surengtą išvyką į Varšuvą perliukas - naktis traukinyje.
"Kas valandą, jau vakarop, Kristinos kupė darėsi vis "šilčiau" ir "kaitriau". nenutrūkstama gija degtinės buteliai traukė į "karščiausią tašką". Grupei jau tada darėsi neramu. Traukiniui sustojus prie Baltarusijos muitinės "vadovė" vos beapvertė liežuvį, kiekvieną vagone praeinantį muitininką tempė į savo kupė, primygtinai siūlė gerti degtinės. Orgijos dar ilgai nesibaigė, skardus žvengimas ir dainų "plėšimas", keiksmų partijos ir beprotiškas rūkymas pasiekė ir Lenkijos sieną.
Mūsų kišimasis nieko nepagelbėjo. Nebeiškentusi tokios tvarkelės, visą įsismaginusių draugų ir draugių kompaniją perspėjo palydovė. Ir čia atsitiko baisiausia: įtūžusi, apgirtusi "panelė" Kristina puolė palydovę kumščiais, tąsė už plaukų, smogė kelis kartus į veidą, įžeidinėjo pačiais šlykščiausiais, žeidžiančiais moters orumą keiksmažodžiais", - laikraščiui atsiųstame laiške rašė viena keleivė.
Toliau įvyko tai, ko ir baiminosi Kristinos klientai - jie buvo priversti nakvoti Varšuvos stotyje ir bilietų namo ieškotis patys, nors už kelionę atgal jau buvo sumokėję.
SOS!
Na, o Priekulės apylinkės gyventojas L. Gelmanauskas redakcijos prašė vieno labai konkretaus dalyko:
"Mes, paprasti kaimo žmonės, esame labai patenkinti jūsų leidžiamu laikraščiu "Vakarų ekspresas". VE yra šimtą kartų vertingesnis ir naudingesnis laikraštis negu "Klaipėda", kurioje nieko daugiau nerašoma, tik "perku", "parduodu", "keičiu", "mainau". Tai tik popieriaus gadinimas. Bet mes, "Vakarų ekspreso" skaitytojai, nuoširdžiai prašome, kad ateityje jūsų laikraštyje nebebūtų spausdinamos nuogos merginos. Jei jūs iš tikrųjų gaunate pelną, tai pakelkite laikraščio kainą, o nuogų mergų kad daugiau nebematytumėm. Čia yra ne mano vieno, o daugelio prenumeratorių prašymas. Atleiskite man už tokį galbūt netaktišką pasakymą, bet kitaip mes negalim."
Buvo ir atgalinis ryšys. VE irgi kreipėsi į savo prenumeratorius. Tik to priežastis, deja, nebuvo linksma - nei žmonėms, nei pačiai redakcijai. Tai buvo pagalbos šauksmas.
"Civilizuotame pasaulyje prenumerata laikraščiui garantuoja normalų gyvenimą. Lietuvoje kol kas, deja, priešingai - kuo didesnė prenumerata, tuo leidiniui blogiau.
Baigiantis 1991-iesiems, mes, "Vakarų ekspreso" žurnalistai, nuoširdžiai džiaugėmės, kad mūsų leidinį užsisakė beveik 32 tūkstančiai prenumeratorių. Net įtarėm, kad 1992-aisiais laikraštinis popierius pabrangs 10 kartų, spausdinimo kainos 5 kartus ir panašiai.
Jau vasario mėnesį paaiškėjo, kad kiekvienam prenumeratoriui turime primokėti iš savo kišenės. Nesulaukėme jokio atsakymo nei paramos iš Lietuvos Vyriausybės, Finansų ministerijos. Nepadėjo ir miesto Savivaldybė.
Todėl atsidūrėme tokioje situacijoje, kad balandžio mėnesį prenumeratoriai "Vakarų ekspreso" į namus gali nebegauti. Šito labai nesinorėtų nei mums, nei jums, gerbiami skaitytojai. Todėl beliko vienintelė viltis - kreiptis į Jūsų gerą valią su paramos prašymu.
1991-aisiais "Vakarų ekspreso" prenumerata pusei metų kainavo 33 rublius 35 kapeikas. Maloniai prašytume Jūsų atsiųsti mums dar tokią pat sumą, t. y. 33 rb 35 kp."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą