"Vakarų ekspresas". 1992 07 23

"Vakarų ekspresas". 1992 07 23

"Ar čia užsieniečiai atvažiavo? - pastebėjusi mūsų fotografą, klausia smailių akių moterėlė" "Ne. Lietuviai. Iš laikraščio". "A... Tai šūds. Lietuviai šūds."

Taip prasidėjo dvi dienos, kurias "Vakarų ekspreso" reporteriai ryžosi praleisti Macikų pensionate, dabar kultūringai vadinamame socialinės globos namais.

Šios dvi dienos sukrėtė žurnalistus, atsidūrusius visiškai kitame pasaulyje, o jų reportažas laikraščio skaitytojus tiesiog šokiravo - kaip tiesa apie save, kurios žmogus paprasčiausiai bijo.

"Jų pasaulis - naivi mūsų pasaulio kopija. Tik visi jausmai, instinktai, ydos čia drastiškai išryškėjusios, hiperbolizuotos. Žiūri ir matai save be jokios kaukės, dvasiškai nuogą. Tai tik iliuzija, kad kokybiškai skiriesi nuo jų. Skiriasi tik gyvenimo aplinkybės, o ne esmė", - rašė Kristina Lotužytė, savo įspūdžius sustiprindama Artūro Šeštoko nuotraukomis.

Pirma - pensionato gyventojai tiesiog pamišę dėl maisto.

"Ei, klausyk, - kažkas timpčioja už rankovės, - maisto trūksta! Duonos trūksta! Duonos!" Akyse - niekuo nepridengtas gobšumas, kišenės išpampusios nuo duonos. Bijau, kad sanitarė kasdien iš po jo lovos iškuopia krūvą užslėpto maisto.

Kieme sutinkame moterėlę, dubenėliais nešiną. Ji padeda apsidirbti virtuvėje. "Vaikeliui nešu. Mano vaikas gerai prižiūrėtas, alkanas niekuomet nebūna." Vaikelis - tai kokių dvidešimties metų mergina, kurią rūpestinga mama taip nupenėjo, kad ta jau nebepavaikšto", - pasakojo straipsnio autorė.

"Antroje vietoje po maisto turbūt būtų meilė. Šis jausmas čia irgi naiviai natūralus. Meiliai susikibę rankomis vaikštinėja vyrukai - homoseksualizmas čia ne retenybė. Moterys renkasi vyrus, vyrai - moteris, išvaizda reikšmės neturi. <...>

Dažno stiprus lytinis instinktas tarsi kompensuoja protinį atsilikimą. Jaunesnės moterėlės niekad neatsisako vyro. Uždrausti lytinių santykių neįmanoma. Todėl medikai atidžiai stebi moterų menstruacinį ciklą ir, vos pastebėję nėštumą, daro valymą. Po to įdeda spiralę. Tai gal šiek tiek panėšėja į karvių fermą, bet negi labiau humaniška leisti gimti šimtams silpnapročių vaikų?

Su vyrais paprasčiau. Vienintelė problema - izoliatorius. Ten moterų nėra, todėl tie, kurių homoseksualiniai ryšiai netenkina, išsitraukę savo "daiktus" atkakliai trinasi aplink seselių ir sanitarių šonus."

Gal šiam šeštadieniui Macikų realybės užteks. Atsigręžkime į įdomesnius dalykus - sutapimus.

Pradžioje - žinutė iš praėjusios savaitės pradžios: "Daugybę talentų išugdžiusi ir viena stipriausių Lietuvos krepšinio mokyklų ilgus metus buvusi Šarūno Marčiulionio krepšinio akademija baigia savo veiklą. Apie jos uždarymą antradienį paskelbė pats žymus Lietuvos krepšininkas."

Ir atsitik gi taip, kad lygiai prieš 25 metus VE paskelbė interviu su vienu Klaipėdoje besitreniravusios ir Barselonos olimpiadai besiruošusios Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės lyderių Š. Marčiulioniu.

Kaip leisite dienas po olimpiados?

Porą savaičių ilsėsiuosi ne Lietuvoje, bet vėliau sugrįšiu ir teks ruoštis NBA čempionatui bei tvarkyti krepšinio mokyklos reikalus.

Kaip vyksta Š. Marčiulionio krepšinio mokyklos kūrimas?

Svarbiausia, kad netrukdomai leistų pastatyti, nes iškilo kai kurių problemų, bet manau, kad šiomis dienomis jos turėtų išsispręsti, - atsakė krepšininkas.

Mokyklą pastatyti leido. Švenčiant jos 10 metų jubiliejų 2002-aisiais FIBA Europos organizacija šiai krepšininkų kalvei suteikė akademijos vardą. Tačiau realybė parodė, kad to neužteko. Praėjusią savaitę, t. y. lygiai po 25 metų nuo minėtojo interviu, paaiškėjo, jog išleidusi 22-ąją jaunųjų krepšininkų kartą akademija subyrėjo...

Raktažodžiai
Sidebar placeholder