Apie mūsų gėdą
1992-ųjų rugsėjo 5 dienos "Vakarų ekspreso" pirmajame puslapyje didžiausią dėmesį patraukia straipsnis: "Imk. Netgi jei neduoda". Trumpiau tariant, jame kalbėta apie mūsų bėdą ir gėdą. Tada, prieš ketvirtį amžiaus Švedijoje apsilankė daugiau kaip tūkstantis Lietuvos orientacininkų. Sporto pasiekimais mūsiškiai nieko nenustebino, o štai kitose srityse tikrai sugebėjo atkreipti į save dėmesį. Kadangi visus svečius maitino vietiniai kareivukai, kiekvienam buvo paskirta porcija ir truputis gardumynų: šokolado, bananų, sausainių. Pavalgyti buvo galima tikrai sočiai. Bet kur tau. Gal mūsiškiai patyrė tikrą badą, bėgiodami po Skandinavijos miškus, o gal todėl, kad Lietuvoje tuo metu visko trūko, dažnas lietuvaitis viena porcija nesitenkino. Kai kurie, pripildę skrandžius, stodavo į eilę antrą kartą. Todėl vėliau finišą suradusiems sportininkams maisto pritrūkdavo. Švedams nebeliko nieko kito, kaip tik maistą dalinti pagal sąrašus.
Šeimininkai darė klaidų ir vėliau, kai nieko blogo nenujausdami atvežė labdaros: marškinėlių, rankšluosčių, mažų kuprinių. Tarp tautiečių užvirė tikros grumtynės - kas daugiau pagriebs. Stipresni ir įžūlesni prisikrovė pilnas dėžes. Sau, savo vaikams ir anūkams. Švedams tai buvo tikras spektaklis. Jie stovėjo atokiau, fotografavo mūsų gėdą ir tyliai sau juokėsi.
Išvažiuodami lietuviai viską susirinko: duotus miegoti kilimėlius, šiukšlių dėžes, net tualetinį popierių iš būdelių.
Gėda skaityti, bet kartu ateina suvokimas, kad nuėjome labai toli. Vargu ar šiandien mūsiškiai vogtų servetėles, plastikinius indelius ar tualetinį popierių? Nebe tie laikai ir mes nebe tie homo sovieticus.
Merginos, ruoškitės
Tos pačios dienos "Spektro" skyrelyje reporteriai suskubo į pagalbą mūsų krašto merginoms: "Rugsėjo 17-21 dienomis į Klaipėdą planuoja atvykti 9 NATO laivai, - skelbiama žinutėje, - Anglijos, Vokietijos, Belgijos, Olandijos, Danijos. Įvyks susitikimas su Konservatorijos Universiteto studentais. Po miestą pasklis 400 puikiai nuaugusių kariškių. Merginos, rimtai ruoškitės sutikimui", - 1992 -aisiais šmaikštavo mūsų reporteriai.
Liūdesys
Žurnalistas Kęstutis Oginskas tais laikais ne tik pasižymėjo mokėjimu trumpinti kolegų rašinius - kartais nuo keliolikos mašinraščių iki kelių sakinių. Kęstutis puikiai sugebėdavo perteikti nuotaikas. Ypač niūrias. Štai, kaip jis apžvelgia besibaigiantį 1992-ųjų buriavimo sezoną Klaipėdoje: "Buriavimo sezonas baigiasi. Rugsėjo viduryje dar rengiamos lenktynės Nidoje, spalio pradžioje tarptautinė regata Kaune. Pačioje Klaipėdoje šiais metais vyko vienos vienintelės varžybos. Kitoms varžyboms surengti neužteko pinigų. Netgi treneriai porą mėnesių sėdėjo be atlyginimų. Pinigus jie gavo. Bet ne trenerių atlyginimai pagrindinė problema. Bėda kita - arba atsiras pinigų vaikų buriavimui, arba nebus to buriavimo. Tada visi liūdėsime ant jūros kranto", - liūdnai konstatuoja apžvalgos autorius Kęstutis Oginskas.
Reketuoja keliautojus
1992-ųjų rugsėjo 8 dienos "Vakarų ekspreso" pirmajame puslapyje sužinome, kaip lietuviška mafija reketuodama darė viską, kad tik apsunkintų turistų apsilankymą Lietuvoje: "Vokiečių turistai, norintys mašina pervažiuoti sieną tarp Lietuvos ir Lenkijos, turi mokėti kyšį net iki 100 markių. Pagal Nikolauso Vosso pateiktą informaciją, sieną patikimai kontroliuoja lietuviška mafija. Kuri specialiai renka mokestį iš vokiečių, - rašoma žinutėje. - Ištisas paras neišleidžia turistų, išlaiko net iki 72 valandų. Mafija visiškai atvirai bendradarbiauja tiek su lietuvių, tiek su lenkų muitininkais."
Veltui Vokietijos piliečiai skundėsi tiek Lietuvos užsienio reikalų ministerijai, tiek Vokietijos atstovybei Vilniuje. Jokios reakcijos. Vokiečių žurnalistas nuoširdžiai patarė keliauti į Pabaltįjį keltu iš Vokietijos į Klaipėdą arba iš Švedijos į Rygą ar Taliną.
Vladas jaučiasi gerai
Jautresni klaipėdiečiai nerimavo, kaip jaučiasi Lenino paminklas, kurį klaipėdiečiai nuvertė nuo postamento, stovėjusio dabartinėje Atgimimo aikštėje.
Rūpestingi "Vakarų ekspreso" reporteriai atsakingai pasidomėjo šiuo reikalu ir pateikė skaitytojams tokią ataskaitą: "Jautresni klaipėdiečiai nerimauja, kaip dabar jaučiasi Vladimiras Iljičius? Ar jau apsiprato kitoje aplinkoje? Ar nepasiilgo senos vietos centrinėje miesto aikštėje? Galime visus nuraminti. Vladukas guli pogulio Parodų rūmų kiemelyje. Laukia, ką su juo darys. Parduos japonams ar vokiečiams? Pastatys kitoje vietoje? Laikas parodys", - daro išvadą autorius Antanas Juškevičius.
Gelbėkit redakciją
1992-ųjų rugsėjo 10-osios "Vakarų ekspreso" pirmajame puslapyje puikuojasi kuriozinis pavadinimas: "Gelbėkit! Redakciją". "Į mūsų redakciją dažnai kreipiasi žmonės, prašydami padėti vienu ar kitu reikalu. Kam vamzdis pratrūko, kam langai nebeužsidaro. Žinoma, redakcija nei stalių, nei šaltkalvių neturi, tačiau išklausyti, patarti galime. Deja, bėda ištiko ir mus pačius, - rašoma žinutėje. - Porą dienų labiau palijo ir... Iš pradžių nukrito baltų kalkių lopai, vėliau atšoko tinkas. Gerai, kad niekam į galvą nekliuvo. Galiausiai prasisunkė vanduo", - taip liūdnai baigiamas mūsų pačių pagalbos šauksmas.
Patikslinimas
Pirmajame puslapyje spausdinamas patikslinimas dėl įsivėlusių netikslumų prieš porą dienų skelbtoje informacijoje apie Lenino skulptūros likimą: "Praėjusiame V. E., žinutėje "Vladas jaučiasi gerai" įsivėlė žiaurūs netikslumai. Proletariato vado skulptūra yra laikoma ne Parodų rūmų, kaip nurodyta, o Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus kiemelyje. Muziejaus darbuotojai patikslino, kad Leninas yra netgi inventorizuotas, tai yra turi savo numerį, kaip ir visi kiti eksponatai", - rašoma patikslinime. Beje, žinutės autorius praneša liūdną naujieną vario, bronzos ir kitiems vagims. Pasirodo, Leniną budriai saugo naktiniai sargai. Beje, muziejuje akylai prižiūrima ir patranka iš buvusios Pergalės aikštės.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą