"Vakarų ekspresas". 1992 10 17, 20, 21, 22 ir 23

Deputatas iš arti

"Vilius Židonis: "Kur mano vieta?"", - tokia antraštė pasitinka "Vakarų ekspreso" skaitytojus 1992 metų spalio 17 dienos numerio 1 puslapyje. "Po vasaros atostogų į 29-ąją miesto Tarybos sesiją susirinkę deputatai kiek nustebo, sesijos posėdžių salėje išvydę savo kolegą Vilių Židonį. O stebėtis buvo ko. V. Židonis - retas svečias sesijų posėdžiuose. Tiesa, kartais jis čia pasirodydavo, bet dažniausiai tik V. Landsbergio ir ekspremjero G. Vagnoriaus svitose". "Vilius Židonis buvo neeilinis miesto Tarybos deputatas, - toliau tęsia "Vakarų ekspresas": - Kartu jis dirbo sunkų ir atsakingą Lietuvos Respublikos prekybos ir materialinių išteklių ministro darbą bei dieną naktį triūsė kurdamas pirmuosius lietuviškuosius traktorius. Nors šių traktorių mes taip ir neišvydome, tai netrukdė ministrui - deputatui, retkarčiais atvykus į sesijos posėdžius, būti kai kurių deputatų dėmesio centre".

"Kaip Prekybos ir materialinių išteklių ministerijoje buvo "globojami" klaipėdiečiai, gali papasakoti miesto įmonių vadovai, ne kartą bergždžiai varstę ministerijos duris", - apibendrina "Vakarų ekspresas".

Problema gimdo problemą

"Taip atsitiko ir Klaipėdos miesto valdyboje, kai vieną gražią dieną piktadariai visuose Merijos tualetuose nusukinėjo kranus, - kita tema rašo reporterė Dalia Grikšaitė: - Tada visi tualetai buvo užrakinti ir po raktą gavo visų skyrių sekretorės. Bet gyvenimas yra gyvenimas: sekretorės kartais vėluoja, kartais užtrunka mieste, kartais visai neateina, tad įsivaizduojat, kokia tada vyksta migracija tarp aukštų. O jeigu "greita bėda"? Žodžiu, darbo ritmas visai sutriko. Pagaliau vienas darbuotojas neapsikentęs ėmė ir parašė ūkvedei pareiškimą: "Prašau man paskirti asmeniniam naudojimui kibirą, kurį pasižadu kas vakarą grąžinti ir nuolat dezinfekuoti".

"Kadangi kibirai pas mus taip pat problema, - savo repliką baigia reporterė D. Grikšaitė, - buvo surastas kitas būdas situacijai gelbėti - darbuotojams padaryta daugiau raktų. O su kibirais, jeigu kartais netyčia bėda, į Valdybą tegul vaikšto lankytojai..."

"Aš nieko nežinau, aš čia ne šeimininkas"

"Šį mintinai išmoktą tekstą kartojo "laisvieji" Klaipėdos prekeiviai. Jie jį choru kartojo tada, kada sanitarinės tarnybos inspektorė A. Bubulienė paprašydavo pateikti prekybos leidimą arba prekių kokybės sertifikatą, - rašo 1992 metų spalio 20-osios numerio 1 puslapyje reporteris Gintaras Vaičekauskas: - Taigi reidas. Reidas patvirtinti (eilinį kartą) , kad gatvių prekybos padėtis apverktina. Spalio 13 d. 14.45 val. "Juodkrantės" prekybos centras. Prie šios parduotuvės naminėmis dešromis nuolat prekiauja moterėlė, kuri neturi jokio supratimo apie leidimus, mėsos kokybę.. Ir taip toliau! Bet tądien jai nusišypsojo likimas. Reido dalyviai (Higienos centro specialistai, policija, žurnalistai, vairuotojas) prie "Juodkrantės" moterėlės nesutiko. Galbūt tuo metu namuose gamino naujas dešras. 15.10 val. Naujoji turgavietė. Prie "Delfino" (firminė žuvies parduotuvė) pilietis prekiavo dar žiopčiojančiais karšiais. "Kodėl, pilieti, jūs "nuo grindinio" prekiaujate?" "... aš ne "nuo grindinio", aš "nuo popieriaus". Išties "nuo popieriaus"! Čia išaiškėja, kad tokiems niekas nieko negali padaryti. Pirštu pagrūmoti, įspėti. Tiesa, dar galima pilietį nusivesti į nuovadą, surašyti protokolą, perduoti administracinei komisijai, kuri tik perspės, pagrūmos pirštu. Tai kam terliotis?" - retoriškai klausia autorius G. Vaičekauskas.

Pasaulis margas, "Spektras" dar margesnis

"Teršėjai. Už aplinkos teršimą terpentinu ir Kretingos miesto valymo įrenginių darbo sutrukdymą Lietuvos jūrų agentūrai "Litma" pateiktas 657 798 bendrųjų talonų ieškinys. 200 JAV dolerių turėjo pakloti Norvegijos cementovežio "Nikko" kapitonas už aplinkos teršimą cementu".

"Keičia policija. Klaipėdos autobusų stotyje atvykėliams iš užsienio rublius į talonus mielai keičia tamsaus gymio ūsuotas policinininkas. Patikima ir patogu".

"Arūnai Mačiekau, būk vyras, tau tinka uniforminė kepurė (juoda, graži, su Vyčiu). Tu ją pametei šeštadienį prie "Klaipėdos" viešbučio. Dabar kepurė redakcijoje".

"Kaip Landsbergis dėjo gėles Leninui..."

Tokia rėksminga antraštė puikuojasi 1992 metų spalio 21 d. numerio 1 puslapyje. "Vakarų ekspreso" korespondentas Alvydas Ziabkus kalbina filosofą Arvydą Juozaitį, skubantį į Nidą dalyvauti Tomo Mano draugijos seminare. "Sąjūdis ištirpo. Jis ir turėjo ištirpti. Dabar liko tik idėjos uzurpatoriai, kurie dirbtinai, savo naudai pratęsia šio absurdo egzistenciją. Toks Sąjūdis egzistuos, kol absurdas pats neišsems savęs".

Paklaustas apie teigiamas V. Landsbergio savybes Arvydas atsakė: "Teigiamų savybių jis turėjo anksčiau. Man labai patiko laikotarpis po Baltijos kelio. Maskva dėl šios akcijos mus labai puolė. Tada Landsbergio ramybė suvaidino labai didelį vaidmenį".

Apsaugok, Viešpatie, nuo teroristų

"Niekam ne paslaptis, kad nemaža tautos dalis (komunistų ir žurnalistų) yra nepatenkinta tautos vadu ir norėtų su juo susidoroti. Taip pat ne paslaptis, kad sukurta atitinkama struktūra, kad ta nemaža tautos dalis (komunistai ir žurnalistai) savo kėslų neįgyvendintų, - rašo G. Vaičekauskas: - "V.E." redakcijoje dirba net trys reporteriai, apstumdyti G. Vagnoriaus apsaugos vyrų per akciją "Rokas prieš diktatūrą" laisvai spaudai remti. Štai taip!"

"Vokietijoje, vietose kur Gorbačiovas turėjo susitikti su liaudimi, spec. saugumiečiai buvo persirengę pankais, rokeriais, lesbietėmis, narkomanais ir darbininkais", - tęsia autorius.

"Dabar jau turite žinoti, jog jeigu kada atvažiuos tautos vadas, nelįskite spausti rankos, nes galite būti nesuprastas ir kokio nors "rokerio" partrenktas ant žemės. Po to "pankas" nuima jums skalpą, vėliau nusikaltimo pėdsaką (galvą) "lesbietė" paslėps po savo sijonu", - patarimų nešykšti autorius..

Sabas

Jau sugrįžę į Lietuvą iš Barselonos olimpinių žaidynių mūsų boksininkai, netikėtai šauniai kovoję olimpiniame ringe, atvirumo valandėlę prisipažino: "Žinot ką, vyrai, iš pradžių Barselonoje mes net norėjome, kad jūs gautumėt į kailį. Tiesiog erzino, kad visi Lietuvoje tik krepšiniu rūpinosi - net ir Landsbergis per palydas vien tik apie jus šnekėjo. Tačiau kai vieną vakarą besėdint ant pievelės olimpiniame kaimelyje Sabas nusiavė batą ir parodė savo koją, mums dėl savo minčių pasidarė gėda. Dievulėliau, kaip su tokia ištinusia koja išvis vaikščioti įmanoma, o jis kiekvienose rungtynėse vos ne visas keturiasdešimt minučių laksto!"

"Sabui, kaip kokiam šventajam, paminklą pastatyti reikia - už kantrybę ir kančias!" - apibendrina "Vakarų ekspresas".