Ką darys LDDP? "Čto dielat?"
Nors akivaizdu, bet neįtikėtina. Kitaip nepavadinsi situacijos, kuri 1992-ųjų spalio pabaigoje susiklostė po rinkimų į Seimą . Niekas net nesapnavo, kad žmonių nusivylimas dešiniosiomis politinėmis partijomis bus toks didelis, o simpatijų švytuoklė taip staigiai pakryps kairiųjų naudai. Akivaizdu, kad ir patys LDDP partijos nariai buvo sutrikę ir nebuvo pasirengę perimti valdžią. Todėl "Vakarų ekspreso" vedamieji sumirgėjo tokiomis skambiomis antraštėmis, kaip "Čto dielat?", "Ką darys LDDP" ir panašiomis.
"LDDP žadėjo šilumą. Reikės ją duoti... Triuškinantis Centro frakcijos, Socialdemokratų, Tautos pažangos judėjimo pralaimėjimas. Sąjūdžiui vėl sutrukdė "tautos priešai"... Ar pavyks LDDP sudaryti vyriausybę?" - tokios antraštės rado vietos pirmajame 1992 metų spalio 27-osios puslapyje. "To reikėjo tikėtis", - tokią išvadą pateikė Klaipėdos universiteto Sociologijos katedros vedėjas Vaidutis Laurėnas. Pasak V. Laurėno, jis prognozavęs, jog po rinkimų į Seimą politinis svoris iš dešinės pasislinks į centrą. Tačiau niekas nesitikėjo tokio ryžtingo šuolio į kairę. Rinkimai dar kartą patvirtino, kad su rinkėjais ryšio vien per televiziją bei spaudą nepakanka. Dar viena rinkimų išvada: rinkėjų dauguma suprato, kad šuoliais pasiekti geidžiamą rezultatą sunku ir pasisakė už nuosaikią evoliuciją.
Pamiršta patrankų mėsa
1-ajame 1992 metų spalio 28-osios puslapyje žurnalistas Gintaras Vaičekauskas rašo apie buvusių Afganistano karo dalyvių kasdienybę ir problemas. "Mirusiųjų neprikelsi. O karo suluošintiems reikėtų padėti. Palangiškis Napoleonas Masalskis - aklas. Jis pirmos grupės invalidas. II grupės invalidų buvo 7. Liko šeši. Vienas mirė. III grupės invalidai - devyni. Į Afganistaną važiuota ne savo noru. Juolab - luošiais tampama ne savo noru, - rašo autorius. - Valstybė niekuo negali padėti "afganistaniečiams". Ji tik sugebėjo panaikinti lengvatas, atseit, tai sovietinis išmislas. Plaunasi rankas, atseit, ne mes siuntėm".
Puota maro metu
Ar mūsų politikai sugebės įveikti ambicijas vardan vienybės? Apie tai 1992 metų spalio 29-osios numeryje paprašėme pakomentuoti filosofo Leonido Donskio: "Nei LDDP, nei dabartinio Sąjūdžio aš nevertinu su pliuso ženklu. Aišku viena - dabartinių jėgų spektre tai yra politinės jėgos, antipatiškos viena kitos atžvilgiu", - svarstė dabar jau šviesaus atminimo filosofas.- "Štai dėl ko aš manau, kad rinkimų rezultatai, svarstant ne vien tiktai politinių argumentų, politinių vertinimų logikos kontekste, nėra geri. Reikėjo, kad ateitų kiek galima daugiau nuosaikiųjų jėgų".
Pastebėjęs, kad Rusijoje Jelcino ir Gaidaro komanda kybo ant plauko, L. Donskis tiesiog pranašiškai įspėjo mus visus:
"Mes nežinome, kiek istorija mums paskyrė laiko. Reikia suspėti padaryti tiek, kad mėginimas susigrąžinti Baltijos šalis būtų traktuojamas kaip pasikėsinimas į naują pasaulio tvarką".
"Rinkimų atgarsiai"
Skaitant 25 metų senumo "Vakarų ekspreso" laikraščio numerius daugiausia emocijų sukelia trumpos "Spektro" žinutės. Štai informacijoje "Rinkimų atgarsiai" rašoma: "Ponia Čepienė iš Laukininkų gatvės papasakojo istoriją, nutikusią jos kaimynei, senutei iš Laukininkų gatvės 50-ojo namo. Ši nuėjo balsuoti į 4-ąją vidurinę mokyklą. Pažymėjo krikdemų sąrašą, kitame biuletenyje - G. Petružio pavardę: kažkas pašnabždėjęs, kad už jį reikia balsuoti. Tik namie kaimynai pasakė, kad Petružis - komunistas! Senutė jau dvi dienas guli lovoje ir aimanuoja: "ką aš padariau." Žmonės galvokite savo galva.
Įstatymas ne visiems
"Šeštadienį, kai agituoti už vieną ar kitą kandidatą jau nebuvo galima, Taikos prospekte tarp gyvenamųjų namų važinėjo radiofikuota mašina ir ragino balsuoti už Sąjūdžio kandidatę Romualdą Hofertienę", - skelbė kita "Spektro" žinutė.
Nemandagus poelgis
Prieš ketvirtį amžiaus kartais pasielgdavome nelabai mandagiai, o retkarčiais netgi akiplėšiškai. Štai 1992-ųjų spalio 30-osios "Spektre" nutarėme įgelti konkurentams ir parašėme taip: "Sveikiname. "Klaipėdos" dienraštį su LDDP pergale rinkimuose. 50 metų "Klaipėda" ištikimai tarnavo partijai. Gera proga susigrąžinti šeimininkus."
Garbės žodis, šiandien mes taip jau nerašytumėme ir iš konkurentų nesityčiotume. Subrendome, įgijome patirties, sužinojome, kas etiška, kas ne. Galų gale, pasenome ir tapome nebe tokie aršūs.
Mokėjome ir atsiprašyti
1992-ųjų spalio 31-osios 1 puslapyje įrodėme, kad mokame ne tik būti kritiški, bet, reikalui prispyrus, randame savyje jėgų ir atsiprašyti. Puikiausia to iliustracija štai toks paneigimas: "Vykdydami Klaipėdos miesto apylinkės teismo 1992 m. birželio mėn. 12 d. sprendimą, skelbiame, kad 1991 m. lapkričio 5 d. laikraštyje "Vakarų ekspresas" paskelbtoje publikacijoje "Lietuviškasis Votergeitas" teiginys, jog Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatė Zita Šličytė "beje, sulaikyta slapta išnešant dokumentus iš KGB rūmų" neatitinka tikrovės".
Dingęs be žinios
Tokių žinučių, kokių galim aptikti prieš ketvirtį amžiaus, šiandien nė su žiburiu neberastum. Pavyzdžiui, apie dingusį gyvulį: "Klaipėdos rajono 3-ojo policijos komisariato nuovada ieško arklio J. S. Beremano, kuris rugsėjo 10 dieną išėjo iš tvarto ir dingo be žinios. Jo žymės: buvo įsikinkęs į vežimą su automobilio "Moskvič" ratais. Plaukai rusvi, trumpai kirpti, ausys stačios kaip saugumiečio, šonai prakaituoti. Ypatingos žymės: ant dešinės mentės išdegintas "Klaipėdos rajono Raudonosios varpos" kolūkis (inv. nr. 66271)", nuo kaktos ir šnervių tęsiasi balta dėmė, akys pakankamai protingos. Arklys gali slapstysis Kretingos rajono "Grūšlaukio" kolūkyje, kuriame paskutiniu metu gyveno jo meilužė Greta B. Asmenis, ką nors žinančius apie minėto gyvulio buvimo vietą, prašau skambinti įvairiais telefonais Gargžduose ir Klaipėdoje."
Mieli skaitytojai, labai prašau neskubėkite daryti išvadų, kad tada mes, "Vakarų ekspreso" rašytojai, buvome beveik išprotėję, jeigu tokius niekus spausdinome. Išduosiu paslaptį: ši žinutė apie dingusį arklį buvo išspausdinta mūsų humoro puslapyje "Paskutinis vagonas", kuriame buvo galima juokauti neribojant nei vietos, nei sąmojo.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą