Agnija Šeiko: "Turime dirbti tris kartus daugiau vien todėl, kad esame ne sostinėje"

Ką šie keisti metai atėmė ir ką davė Šeiko šokio teatrui?

Stengiuosi žiūrėti į šiuos metus filosofiškai. Pirmojo karantino pradžia buvo tarsi šaltas dušas, šokas dėl griūvančių planų, kurie buvo išties labai dideli, suplanuota daug gastrolių po visą pasaulį. Kai priėmėm naują realybę kaip neišvengiamybę, tada ėmėme svarstyti, kiek galime išlikti kūrybiški ir greitos reakcijos perorientuodami savo veiklą.

Šiemet dar kartą įsitikinau, kokie iniciatyvūs ir kūrybiški žmonės mane supa kolektyve, nes mes ne puolėme į neviltį, o labai greitai atradome būdų, kaip palaikyti žmones, kurie buvo dar didesnėje neviltyje. Jaučiu dėl to didžiulį dėkingumą savo kolektyvui.

Pažymėtina, kad karantinas tapo stipriu impulsu, labai suvienijusiu visą nevyriausybinį sektorių. Atsidūrę itin nepavydėtinoje situacijoje, visiškame tvyrojime be jokio pagrindo po kojomis, pagaliau atradome jėgų ir laiko susivienyti, kad kartu stotume prieš užklupusius sunkumus.

Tai, kad dabar Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacijos vadovė Gintarė Masteikaitė yra nominuota "Metų asmenybės" apdovanojimui už aktyvų rūpinimąsi nevyriausybinėmis scenos meno organizacijomis per koronaviruso pandemiją ir už tai, kad Lietuvos šiuolaikinio šokio bendruomenė viena pirmųjų ne tik įsitraukė į skaitmeninius kūrybinius projektus, bet ir pakvietė visus šokti kartu, yra apie tai ir dar daugiau.

Man asmeniškai šie momentai buvo labai stiprūs.

Labai džiaugiausi, kad mūsų teatro repertuare jau buvo spektakliai-ekskursijos, kurie buvo tarsi paruošti rodyti tokiomis sąlygomis, kokiomis šiemet galėjome dirbti. Tad vasarą juos intensyviai rodėme ir tai padėjo mums išgyventi.

Metams baigiantis esate nominuota Vyriausybės kultūros ir meno premijai gauti. Esate ant bangos ne pirmus metus. Pastaraisiais metais pelnėte ir "Padėkos kaukę", ir "Auksinį scenos kryžių". Kas padeda išsilaikyti aukštumoje, neužmigti ant laurų?

Pirmiausia - nesusireikšminimas. Premijos ir apdovanojimai, žinoma, svarbūs, nes padeda išsilaikyti. Nesame biudžetinė įstaiga, niekada negavome valstybės ar savivaldybės dotacijų, tad nuolat turime galvoti, kaip išgyventi. Ir tai ne tik apie tai, kokį naują projektą sumąstyti, kuris gautų finansavimą.

Nuo pat pradžių ir dabar turime stengtis ir dirbti tris kartus daugiau, kad įrodytume savo vertę vien todėl, kad esame periferijos, o ne sostinės teatras.

Šeiko šokio teatro performasas "Laikas nė(e)rimui" - kvietimas Lietuvos žmonėms ir vietiniams Neringos gyventojams nerti į Lietuvos kultūros sostinės metus ir atrasti Neringą kaip susitikimų ir kūrybinės erdvės salą. Mato BARANAUSKO nuotr.

Šeiko šokio teatre šiuo metu dirba 15 žmonių. Kad juos išlaikytume, turime ne tik algas sumokėti, bet ir turėti galimybę pakviesti puikius choreografus, sudaryti sąlygas šokėjams tobulėti ir sudominti, patraukti žiūrovus. Negalime leisti sau užmigti ant laurų, nes geri choreografai važiuos tik tada, jeigu teatras yra žinomas, žiūrovų mėgstamas, lankomas.

Vienas iš Šeiko šokio teatro planų - sukurti dokumentinį meninį šokio filmą apie judesį senjorų gyvenime. Eglės SABALIAUSKAITĖS nuotr.

Taip, man iš tiesų labai norisi, kad sklistų kalbos ir garsas, jog Klaipėdoje dirba viena stipriausių šiuolaikinio šokio trupių. Tai suteikia mums pasitikėjimo. Bet kartu norisi, kad Klaipėda ir jos žmonės turėtų galimybę matyti kokybišką šiuolaikinį šokį ir jo įvairovę.

Sukurti vis naujus įdomius projektus labai padeda bendradarbiavimas. Aš tikiu, kad teatro jėga slypi bendrystėje.

Projekto "Šokis plius miestas" filmavimo akmirka AB "Klaipėdos energija" erdvėje. "Kemel photography" nuotr.

Man labai patinka bendri projektai, sukurti su Klaipėdos koncertų salės kūrėjais. Labai daug naujų spalvų teatrui suteikia choreografai iš užsienio. Neseniai pastebėjau, kad aš pati jau keletą metų nestačiau spektaklio, nes su trupe dirbo vis skirtingi choreografai. Taip pat labai stengiamės įtraukti jaunus kūrėjus, kad jie įkvėptų naujos gyvybės.

Ant Parnidžio kopos Šeiko šokio teatras surengę pasaulinę premjerą - šokio spektaklį "Klajojančios kopos", skirtą Pinai Bausch atminti, režisavo jos mokinys choreografas Daphnis Kokkinos (Vokietija). Spektaklio akimirkos. Mariaus LUKOŠIAUS nuotr.

Šeiko šokio teatras, anksčiau vadintas "Padi dapi fish", gyvuoja nuo 2013 metų. Jo repertuare - tikrai daug įvairių šokio pastatymų. Kuris yra jūsų mylimiausias, brangiausias, etapinis?

Man labai brangus pats pirmas, dabar jau nerodomas spektaklis "Paikos mergaitės maldos". Galbūt todėl, kad jis buvo pirmas rimtas išėjimas į sceną, taip pat ir dėl žmonių, su kuriais tada dirbau.

O kitų spektaklių negaliu skirstyti. Jie man kaip vaikai, kiekvienas išmylėtas, išaugintas. Žinoma, būta ir nesėkmių, apie kurias nesinori kalbėti ir kurių nerodome.

Kaip pasikeitė Lietuvos šiuolaikinis šokis ir jūsų pačios santykis su juo nuo tada, kai grįžote po studijų Roterdame, iki šiol?

Lietuvos šiuolaikinis šokis tapo daug spalvingesnis, įvairesnis. Atsirado daug jį kuriančių jaunų žmonių. Jau galime kalbėti apie visavertę šokio paletę.

Kai aš grįžau į Lietuvą po studijų, šiuolaikinis šokis buvo mažai kam suprantamas ir vadinamas merginų pilkomis suknelėmis ir palaidais plaukais šokiu.

Keitėsi ir mano pačios santykis su šiuolaikiniu šokiu - nuo intelektualaus iki intuityvaus, emocionalaus, pasąmoninio požiūrio į judesį. Dabar sau leidžiu būti jausmingai.

Choreografė Agnija Šeiko ypač džiaugiasi bendrais šokio ir violončelių projektais. Spektaklio "Metų laikai" repeticijos akimirka. Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Jūsų teatro repertuare atsiranda vis daugiau spektaklių, sukurtų ir rodomų tik Nidoje. Vasarą ant Parnidžio kopos turėjome progos pamatyti Šeiko šokio teatro premjerą "Klajojančios kopos", kurią kaip dedikaciją didžiajai šokio Mokytojai pristatė ilgametis Pinos Bausch trupės šokėjas Daphnis Kokkinos (Vokietija). Ši pasaulinio lygio premjera - neabejotinai vienas ryškiausių šių metų kultūrinių įvykių ir patirčių. Kaip, kodėl Nida tapo reikšminga jūsų kūrybos vieta?

Su Nidos kultūros ir meno žmonėmis mane visada siejo artimas ryšys. Sutapimas, tačiau teatras net oficialiai yra registruotas Nidoje. Tačiau esminiu lūžiu tapo Klaipėdos, Neringos ir Palangos kultūrinio tripolio idėja, iškelta tais metais, kai Klaipėda siekė kultūros sostinės statuso. Kodėl mūsų kurortai turėtų tenkintis tik įvežtine kultūra?

Mes ėmėme pozicionuoti save kaip teatrą, kuris kuria ne tik Klaipėdoje, bet ir pajūryje. Norisi, kad žmonės atvyktų į pajūrį dėl to, kad pamatytų kai ką išskirtinio, sukurto būtent čia. Matau viziją, kad ateityje mes Nidoje kursime ne tik vasarą.

Kokių dar svajonių, planų turite pasitikdama Naujuosius metus?

Mes šiais metais išleidome visas suplanuotas premjeras, tik dvi įvyko be žiūrovų. Teko prisitaikyti prie aplinkybių. Neatmetu, kad ateityje virtualus teatras užims tam tikrą kūrybos lauko nišą.

Mūsų teatro kūrybinėje biografijoje šiais metais atsirado naujas žanras - šokio filmai. Tai 1 min. trukmės filmuoti šiuolaikinio šokio siužetai tam tikrose miesto erdvėse projektui "Šokis plius miestas", Neringoje ir Smiltynėje nufilmuotas šokio filmas "Po oda".

Ateinančiais metais norėtume tęsti "Šokio ir miesto" projektą, filmuoti jį unikaliose Neringos, Palangos, Šilutės urbanistinėse erdvėse.

Taip pat norime nufilmuoti pusiau dokumentinį, pusiau meninį šokio filmą su senjorais apie judesio reikšmę jų gyvenime, nes visus šiuos metus mūsų užsiėmimai su senjorais nenutrūko ir mes matome, koks svarbus jiems yra judesys.

Visgi didžiausia svajonė - kuo greičiau vėl susitikti su žiūrovais, nes teatras be gyvo žmonių bendravimo netenka savo prasmės ir misijos.