Kai man buvo 5-eri, po to 16 metų, aš norėjau, tiesiog svajojau išeiti iš šito pasaulio, nes gyvenimas buvo juodas, be gražesnių spalvų... Brendau, bet viltis, kad greitai paliksiu šį pasaulį, kaip tik viduje suteikdavo kažkokių nežmoniškų jėgų kovoti su iškilusiais gyvenimo sunkumais tą akimirką. Ir kas keisčiausia, visada išgyvendavau, įveikdavau sunkumus ir atsistodavau ant kojų. Paradoksas.
Per parą - net 50 tablečių
Bet susinaikinimo programa užkoduota dar vaikystėje, ji jau mano organizme darė savo juodą darbą. Kaip? Užaugusi dirbau negailėdama savęs, o nežmoniški darbo krūviai reikalavo papildomų jėgų. Dažnai dirbdavau iki išsekimo ribos. Mąsčiau, kad taip dirba visi, jei nori ko nors gyvenime pasiekti.
Prasidėjo nežmoniški galvos skausmai, dažnai nesibaigiantys ištisas dienas. Kadangi organizmas buvo ir taip ant išsekimo ribos, save tonizuoti ir galvos skausmams įveikti labai padėjo analgetikai. Aš nežinojau, kad ilgalaikis šių medžiagų vartojimas priveda prie analgetinės priklausomybės. O ypač tokių, kurių sudėtyje yra didelės dozės kodeino ir paracetamolio.
Vaistai ilgus metus mane "vežė", suteikdavo fizinių ir psichinių jėgų, padėdavo įveikti sunkius galvos skausmus, kurie pažadindavo mane iš gilaus rytinio miego... Reikėdavo nežmoniškų pastangų ir didelių vaistų dozių, kad galėčiau produktyviai pradėti darbo dieną, ir tą produktyvumą palaikyti visą likusią darbo dieną, ir taip, kad niekas nieko neįtartų. Nuo 2 tablečių laikui bėgant dozė didėjo iki 10 tablečių per parą... Duobė buvo pasiekta, kai analgetikų dozė per parą pasiekė iki 30-50 tablečių...
Pasąmonės jėga
Visi intoksikacijos simptomai buvo baisūs (pykinimas, vėmimas perdozavus ir pan.). Galvos skausmai kas kartą vis darėsi sunkesni, o negavus laiku įprastos vaistų dozės, laužydavo kūną.
Tik po daugelio metų suvokiau, kad aš nebenoriu toliau taip gyventi. Nebenoriu gyventi nuo dozės iki dozės. Suvokiau, kad vaikystėje paleista pasąmonėje savęs susinaikinimo programa manęs nebetenkina ir, kad aš nebenoriu toliau taip gyventi.
Išsigandau suvokusi, kokia galinga yra mūsų pasąmonė ir kaip atsargiai reikia su ja elgtis. Kažkada norėjau tik vieno - išeiti iš šio pasaulio, bet neužteko jėgų tai pačiai padaryti. O kai užsinorėjau gyventi ir pamačiau savo gyvenimo prasmę, jau nebuvo jėgų kažką keisti gyvenime. Organizmas nuolankiai vykdė užkoduotą savęs susinaikinimo programą.
Taip, tai nebuvo alkoholis, tai nebuvo narkotikai, bet tai buvo analgetikai, kurie vykdė tą pačią cheminę destrukciją organizme. Tai ta pati priklausomybė, į kurią pakliuvus gyvenimas sukasi tuo pačiu priklausomybių užburtu ratu. Ar tai gyvenimas? Atsakysiu tiesiai - tai 24 valandas per parą trunkantis košmaras.
Atsispirti nuo dugno
Bet kaip iš bet kokios priklausomybės, taip ir iš analgetinės priklausomybės galima išeiti. Bet tam reikia be galo didelės vidinės motyvacijos, reikia turėti tikslą, dėl ko nori gyventi, nes kažkada save užkodavęs, kad nenori gyventi, dabar turi išsikelti tikslą, kuris prikeltų tave gyvenimui.
Bet kad išliptum iš šio mėšlo, reikia įkristi į patį dugną. Dugne susitinki su pačiu savimi, ir turi spręsti dilemą: ar kilti iš šio dugno, ar ristis žemyn link mirties...
Prieš sau pripažįstant, kad esu priklausoma nuo tam tikros cheminės medžiagos, jutau gėdą, kaltę, o atsidūrus duobėje, nebėra šių jausmų. Kodėl? Nes pradedi aiškiai jausti, kaip tiksi tavo laikrodis, kaip vis mažiau lieka laiko... laiko pagyventi blaivų gyvenimą. Ir tu turi apsispręsti: ar eisi nauju keliu, ar ne?
Supranti, kad už tai irgi turėsi sumokėti tam tikrą kainą. Klausimas: ar esi pasiruošęs sumokėti tą kainą, kainą kančios, kurią patirsi lipdamas iš duobės.
Svarbu, kad nebūtum vienas. Kad su tavimi būtų ir tavo draugai, ir artimieji, ir, aišku, profesionalūs medikai. Jų ištiesta profesionali pagalbos ranka reikalinga. Jie suteikia viltį, kad tau pasiseks įveikti visus psichologinės ir fizinės abstinencijos sunkumus (o jie, patikėkit, baisūs).
Ką supratau?
Ką supratau įkritusi į priklausomybę? Tai, kad aš - ne šiukšlė, ir tu - ne šiukšlė, jei irgi esi priklausomas nuo kažkokios medžiagos.
Taip, parklupom, bet čia - ne bėda, mes pajėgūs atsistoti... Nesvarbu, kokios problemos mus kamuotų, visada yra šansas, galimybė atsistoti, pakilti iš dugno, iš savo problemų rato. Tiesiog reikia patikėti savimi, savo noru išlipti, ir aplinkinių ištiestą pagalbos ranką ne atstumti, o užsikabinti už jos.
Ne paslaptis, kad mes visi mirsime, bet tokiais momentais labai svarbu suvokti, kad renkamės patys, kaip pragyvensime šį gyvenimą.
Dabar aš darau pirmus blaivaus gyvenimo žingsnius. Protu suvokiu, kad viskas priklauso nuo manęs. Bet kiekviena diena - tai lyg naujas iššūkis! Kiekviena diena, kiekviena akimirka - tai kova pačios su savimi, kaip nepaimti ir neišgerti tos prakeiktos tabletės, kuri daug ką pakeičia: tavo pasaulio matymą padaro gražesnį, priimtinesnį; blogą nuotaiką pakeičia į geresnę; net palengvina santykius su aplinkiniais žmonėmis - tampi laisvesnis, linksmesnis, ne toks įsitempęs... Bet tai laikina būsena. Ir aš nebenoriu tokios dirbtinės būsenos.
Kiekvieną dieną aš jaučiuosi lyg mažas vaikas, kuris ieško naujų gelbėjimosi ratų, kurie neleistų vėl įkristi į priklausomybę. Labai svarbu tokiais momentais artimųjų supratimas ir pagalba. Tai didelė pagalba priklausomam žmogui.
Dėl ko verta lipti iš bet kokios priklausomybės
Mums duotas tik vienas gyvenimas.
Gyvenimo kokybė priklauso nuo mūsų pačių. Mes patys esame savo gyvenimo šeimininkai.
Atsidūrus duobėje įvyksta stiprus vertybių perkainojimas, nuo kurio priklauso, kaip kilsi į naują savo gyvenimo etapą.
Pripažink savo klaidas, tik tuomet įmanomas judėjimas į priekį. Ir visų pirma pripažink savo priklausomybę - nuo to ir prasidės tavo atspirties taškas ir tolesnė tavo gyvenimo kryptis.
Niekuomet nepasilik vienas su savo bėdomis. Visada kreipkis pagalbos. Ji visada ateis, jei tu būsi atviras.
Parkritęs nebijok stotis iš naujo.
Man ne gėda dėl savo priklausomybės. Dėl jos tapau dvasiškai stipresnė, labiau pamilau gyvenimą, supratau savo gyvenimo prasmę šioje žemėje. Dėl priklausomybės labiau pradėjau vertinti savo artimuosius, jų buvimą šalia.
Priklausomybė niekur neišnyks! Neturėk tokios vilties! Svarbu ar valdo tavo priklausomybė, ar tu pats imi valdžią į savo rankas.
Taigi, ir būdamas priklausomas tu gali gyventi visavertį savo gyvenimą. Esmė: nevartoti tos medžiagos, kuri ir daro tave priklausomą.
Žmogaus viduje yra daug daugiau stiprybės ir galimybės iš to pakilti nei jis įsivaizduoja.
Rašyti komentarą