Nijolė Jačėnienė: "Šviesa į Lietuvą nuo seniausių laikų ateina iš Mažosios Lietuvos"

Nijolė Jačėnienė: "Šviesa į Lietuvą nuo seniausių laikų ateina iš Mažosios Lietuvos"

„Mes turime tiek daug, esame tokie turtingi, tačiau dažnai ieškome turtų kažkur toli, nematome esančių šalia“, - sako radijo ir televizijos laidų režisierė, teatrologė Nijolė Jačėnienė, kuri jau daugiau kaip penkerius metus gilinasi į senosios baltų kultūros palikimą.

Šiais metais režisierė kuria Tautodailės metams skirtą laidų ciklą „Saulė sodą sodino...”, kuriame supažindina žiūrovus su tautodailininkais ir senųjų amatų meistrais.

Nijole, anksčiau dirbote Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, kūrėte radijuje kultūros laidas. Kaip Jūsų kelias vėl pasuko į televiziją?

Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą palikau ir išvykau į Vilnių, nes labai susirgo mama. Ją reikėjo slaugyti. Tai buvo sunkus laikotarpis. Praėjusią vasarą mamytė mirė. Mano šeima, šeimos draugai palaikė ir ragino neužsidaryti. Iš tiesų, darbas padėjo šiek tiek atitrūkti nuo rūpesčių. Iš pradžių kūriau ir vedžiau radijo laidas: „Laisvosios bangos“ eteryje rengiau kultūros laidų ciklus „Kultūros pasažai“, „Savaitgalio pasažai“, radijo stotyje „Extra FM” - radijo laidų ciklus „Etnoratilai“, „Baltų genas: mes ir senovės lietuvių mitai, legendos, simboliai“, „Supa tėtis ir mama“. Televizijoje - laidų ciklus apie senąją baltų kultūrą.

Sukūrėte net tris televizijos laidų ciklus apie senąją baltų kultūrą: „Skrajojantys ežerai. Baltų mitai ir simboliai“, „Po baltų Lietuvą: padavimų žemėlapis“, „Baltų šventadieniai“. Kuo jus patraukė baltų tema?

Nuo mažens domėjausi senosiomis civilizacijomis, mitologija, skaičiau knygas apie šumerus, etruskus, toltekus, senovės Kiniją, Graikiją ir pan., tačiau beveik nieko nežinojau apie mūsų praeitį, apie baltus. Studijuodama teatrologiją Klaipėdos universitete, lankiau lyginamosios mitologijos paskaitas, kurias dėstė prof. Rimantas Balsys. Tada ir supratau, kad reikia gilintis į šią temą. Kurdama laidas, susipažinau su daugybe įdomių žmonių: filosofais, archeologais, etnologais, literatūrologais, dailėtyrininkais, mitologais, kurie yra pasišventę baltų temai, tačiau užsienyje apie jų tyrinėjimus žino daugiau, negu Lietuvoje.

Laidų ciklą apie senuosius baltų padavimus ir mitus pavadinau „Skrajojantys ežerai“ pagal padavimą (jų yra kelios versijos), kuriame pasakojama, kad vieną kartą dangumi skrido ežeras, o žmonės norėjo, kad jis nusileistų. Kai po kelių bandymų atspėjo jo vardą, ežeras nusileido. Vadinasi, jeigu atspėji arba žinai vardą-žodį ir jo reikšmę, gali įgyti galią valdyti. Laidos buvo skirtos semiotiko Algirdo Juliaus Greimo metams.

Atrasti ir parodyti vietas, apie kurias pasakojami padavimai. Toks buvo jūsų laidų ciklo „Po baltų Lietuvą: padavimų žemėlapis“ tikslas. Įsivaizduoju, kiek nuotykių patyrėte bandydama jį pasiekti, kiek klajonių už kadro liko. Pasidalinkite.

Daiva Vaitkevičienė ir Vykintas Vaitkevičius išleido nuostabią knygą „Lietuva. 101 legendinė vieta“. Ši knyga ir įkvėpė sukurti „Padavimų žemėlapį”, surasti aprašytas vietas. Tą padaryti buvo ne taip jau paprasta. Su operatoriumi Sauliumi Gudu įsitikinome, kad kiekviena senovės šventvietė turi savo charakterį, kai kurių prireikė ilgai ieškoti, susidurti su įvairiais netikėtumais. Pavyzdžiui, dėl remontuojamo kelio, aplinkkeliais, penkis ratus sukome iki Džiugo piliakalnio, kol iki jo privažiavome. Vienas iš išskirtinių šio ciklo laidų bruožų buvo tas, kad mūsų aplankytas vietas filmavome ir dronu. Todėl, kai kitą kartą patraukėme prie alkakalnio netoli Salantų ir lauke snyguriavo, pamanėme, kad nieko nenufilmuosime. Sningant drono nepakelsi. Tačiau vos tik mes atvažiavome prie alkakalnio, tiesiai virš jo debesys išsisklaidė ir išlindo saulė.

Operatorius pakėlė droną, nufilmavo. Reikėjo surasti ir kitus objektus, parodančius, kad čia yra šventvietė. Neradome dubenuotojo akmens. Netikėtai atvažiuoja  žmogus su dviračiu. Pasirodo, vietos gyventojas, Beniušis. Jį patraukė neįprastas vaizdas: saulė virš alkakalnio debesuotą dieną. Jis mums ir dubenuotąjį akmenį parodė, ir legendų papasakojo, ir prie užakusio šaltinėlio nuvedė. Vos tik viską nufilmavome ir palikome alkakalnio prieigas, dangus vėl užsitraukė ir pradėjo snigti. Tokių netikėtumų buvo daug. Beje, laidas kūrėme įvairiais metų laikais, nė vieno filmavimo neatšaukėme dėl blogo oro.

Baltų šventadieniai - viena sudėtingesnių religijotyros temų. Kaip sekėsi ją nagrinėti?

Iš tiesų, sudėtinga tema, nes senasis baltų kalendorius, jo šventės užklotos krikščioniškuoju sluoksniu. Patys mokslininkai dėl daugelio švenčių, jų tradicijų nesutaria tarpusavyje, rašytinių šaltinių mažai arba iš viso nėra, laiko skaičiavimas pasikeitęs... Daug padėjo apie senąsias baltų šventes sužinoti Romuvos žmonės, etnologai, mitologai, įvairių kultūros sričių tyrinėtojai. Kitą projektą apie tautodailininkus parašiau lengva ranka.

Pristatykite plačiau Tautodailės metams skirtą laidų ciklą „Saulė sodą sodino...“

Tradiciškai tautodaile vadinama liaudies meno kūryba nuo XIX a. Sovietmetis tautodailei uždėjo negatyvų antspaudą, tarsi nuvertino, nubrėždamas griežtas ribas tarp profesionaliojo ir liaudies meno. Tačiau tautodailininkai yra menininkai, savo amato meistrai. Jie turi meno kūrėjo statusus ir tautinio paveldo sertifikatus. Be to, mane domina ir proistorės, ir baltų genčių laikai, senieji amatai. Ar Jūs ką nors girdėjote apie pintus drabužius? Apie juos, senuosius pluoštus iš augalų, drabužių rekonstrukcijas laidoje pasakos archeologė, amatininkė Virginija Rimkutė iš Vilniaus. Jau parodytos laidos apie paveikslų iš medžio drožėją, audėjas, prieverpsčių drožėją, keramikus, juvelyrą, tapytoją, klumpių meistrą, šį sekmadienį pristatysime tautodailininkę, grafikę, karpinių kūrėją Odetą Tumėnaitę-Bražėnienę. Iš viso planuojame parengti ir parodyti 32 laidas apie įvairių tautodailės sričių meistrus. Šios laidos - jų kūrybiniai portretai.

Jūsų laidos rodomos per „Balticum“ televiziją. Nejaugi nesudomino nacionalinės televizijos, kurioje anksčiau dirbote?

Pirmasis televizijos laidų ciklas buvo siūlytas nacionalinei televizijai ir buvo priimtas. Tačiau po to, kai laimėjome konkursą ir gavome dalinį finansavimą laidų rengimui, nacionalinės televizijos politika netikėtai pasikeitė. Taip jau yra, kad šviesa nuo seniausių laikų į Lietuvą ateina iš Mažosios Lietuvos, tad nenuostabu, kad laidas sutiko rodyti Klaipėdoje įsikūrusi „Balticum“ televizija. Po parodymo laidos įdedamos į internetą, jas galima bet kada pasižiūrėti mano ir mano vyro Sigučio Jačėno kūrybos svetainėje http://www.sukasiplanetos.net

Dėkoju už pokalbį.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder