Dailininkės dėmesio centre - žmogus, jo patirtys, jausmai, šviesi ir tamsi prigimtis.
Kuo jums buvo svarbus gyvenimo laikotarpis prieš dešimt metų?
Prieš beveik dešimt metų akimirką nusprendžiau kūryboje būti niekuo kitu, tik savimi, leidau sau prisėdus prie darbo stalo nurimti, pamiršti visus išorinius reikalavimus bei taisykles, norą visiems patikti, įtikti ir dar sykį pajusti tą, atrodo, tik vaikystėje vyravusią kūrybinę jėgą ir laisvę.
"Man atrodo, kad mano piešiniai visados buvo ir yra be galo spalvingi! Tik ne vizualiai, bet savo turiniu, personažais ir istorijomis! Ir to tikrai pakanka! Atrodo, kad išėmus spalvas iš paveikslo, darbai suteikia žymiai daugiau erdvės (laisvės) žiūrovui, jo mintims, supratimui ir vaizduotei. Man tai svarbu! Galų gale viskas turi lietis natūraliai!", - sako Urtė Jasenka (Yaska).
Domo RIMEIKOS nuotr.
Tokioje ypatingoje būsenoje pavyko sukurti pirmą savo piešinį, kuris atsitiktinai, dėl padėtų minimalių dailės priemonių (juodo tušo ir baltų popieriaus lapų) tapo nespalvotas. Tą momentą nė nepagalvojau, kad ėmiau ir sukūriau, padėjau visos savo kūrybos - pasaulio pamatą po kojomis!
Šiandien aš vis dar ant tų pačių pamatų, iš lėto - plyta po plytos - statau, lipdau, kalu, tobulinu, tvirtinu šį man nepaprastą namą! Aš niekad nenustosiu!
Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra tarsi teatras, kuriame patys pasirenkame savo poziciją (režisieriaus, aktoriaus ar žiūrovo), vaidmenį. Koks jūsų vaidmuo jūsų gyvenimo ir kūrybos teatre? Ar tai ta pati platforma, o gal skirtingos?
Man patinka pasakymas, jog žmogus yra savo gyvenimo kalvis. Juk patys pasirenkame savo būvį, pozicijas.
Manau, kad kūrėjas ir jo kūryba, kaip vienas ir tas pats kūnas, neatskiriami.
Savo gyvenime ar kūryboje stengiuosi nebūti tik aktore. Nieko nevaidinti ir kurti nuoširdžiai. Stebėtojo pozicija man atrodo labai svarbi ir artima. Būti režisieriumi, vadu, generuoti idėjas, priimti sprendimus, drąsiai žengti į nežinomas kerteles bene būtina savybė kūrėjui.
Kaip gimsta jūsų kūrinių personažai? Ar tai realūs asmenys, galbūt tai - šaržai?
Vienus personažus kūriau remdamasi realiais asmenimis, atidžiai stebėdama aplinką, kitus išmąsčiau ar pastebėjau esant, "gyvenant" manyje. Labai nemėgstu šaržų, jų nekuriu.
Šviesi ir tamsi žmogaus prigimtis. Kur, jūsų manymu, pasibaigia viena ir prasideda kita? Kuri - šviesioji ar tamsioji - jums įdomesnė? Kodėl?
Atrodo, kad nėra nei pradžios, nei pabaigos, viskas žmoguje verda, gyvena ir tik mes patys pasirenkame, kuo būti. Kaip Šiaurės Amerikos indėnų pasakėčioje sakoma, kurį vidinį savo vilką maitini, gerą ar blogą, tas ir gyvens, tuo ir būsi. Mane domina žmogus su visomis savo perspektyvomis.
Kas turėjo įtakos jūsų kūrybos stiliui? Gal užaugote su japoniška animacija?
Aš užaugau tikrai ne su japoniška animacija. Vaikystėje man labai patiko žiūrėti įvairius filmukus, ypač rusų senąją animaciją, taip pat fantastinius filmus. Be galo įdomu buvo skaityti Astridos Lindgren knygas, buvau tiesiog įsimylėjusi J. R. R. Tolkien "Žiedų Valdovo" trilogijos pasaulį (knygas ir filmus), bei J. K. Rowling "Hario Poterio nuotykius". Manau, kad šių menininkų darbai gal turėjo šiek tiek įtakos ateities pasirinkimams, kūrybai, tačiau pagrindą po kojomis sukuria žmogaus vaikystė.
Mano abu tėvai yra muzikantai. Tėtis - kompozitorius, mama - pianistė. Tad galite įsivaizduoti, kiek daug buvo muzikos, meno ir kūrybos mūsų namuose. Mane, brolį ir sesę tėvai vesdavosi į koncertus, parodas, įvairius spektaklius, vėliau parodydavo užkuliusius, po jų eidavome valgyti bandelių ir gerti kakavos, dažnai stebėdavome repeticijas, mus supažindindavo su įvairiais meninikais, po pasirodymų jiems paspausdavome rankas. Visa tai stebėdama galvodavau, jog vieną dieną ir aš tapsiu nepaprasta kūrėja.
Galiausiai tėvų meilė, buities grožio atskleidimas, buvimo kartu svarbos parodymas, pasakų prieš miegą dramatiškas skaitymas, lakstymas lauke su broliu ir sese, tėčio ranka, man prieš nosį piešianti linksmus personažus, laisvė terlioti, piešti ant milžiniškų popieriaus lakštų namuose, močiutės pasisvečiavimai, visų išėjimas į mišką pasivaikčioti dienos viduryje mane lipdė kaip molio gabaliuką.
Užaugote, mokėtės Vilniuje. Klaipėda - naujas etapas jūsų gyvenime. Kaip ir kodėl atsidūrėte uostamiestyje?
Prieš porą metų, vasarą, nusprendžiau kelias dienas praleisti Klaipėdoje. Šio miesto visai nepažinojau, tad pagalvojau, kad bus įdomu ir naudinga praleisti laiko kitokioje aplinkoje. Vaikščiojant po nuostabiai gražų senamiestį, leidžiant laiką prie jūros, pajūrio miškuose apėmė toks stiprus jausmas, jog būtų taip gera ir įdomu pabūti čia kur kas ilgiau nei tas kelias dienas. O kas jei metus, du?
Paklausiau šio vidinio jausmo ir, atrodo, be didelių pastangų ar abejonių jau rudenį persikrausčiau gyventi į Klaipėdą iš sostinės. Savo sprendimo dar nepasigailėjau. Buvo keista, bet labai smagu kraustytis į kitą Lietuvos miestą, kai prieš tai vis kėliausi iš vienos šalies į kitą.
Kokia jūsų nuomonė apie Klaipėdą? Kokius jos pranašumus, trūkumus išskirtumėte?
Klaipėda - magiškas, jaukus, ramus pajūrio miestas. Man patinka ji tokia, kokia yra. Čia gyvena draugiški, nuoširdūs, atsipūtę, nelabai kur skubantys žmonės. Manau, šios savybės galima pasimokyti visiems.
Viename interviu sakėte, kad kūrybinis jūsų vardas kilo iš senelio pravardės. Kiek jums svarbus ryšys su šeima, šaknimis?
Taip, Yaska vardą pasirinkau neatsitiktinai. Senelio dienoraštyje perskaičiau apie tai, kad jį draugai vadino Jaska. O netrukus mokykloje mano draugai pradėjo mane vadinti lygiai taip pat. Gražus ir prasmingas sutapimas. Pakeičiau tik J raidę į Y.
Mano giminėje buvo/yra daugybė gabių žmonių, ypač kūrybai, menui, bet ne visi turėjo galimybių tuo užsiimti, kurti, mokytis arba tiesiog dėl susiklosčiusių gyvenimiškų aplinkybių - nepavyko. Bet pavyksta man.
Aš piešiu, ir visi tie žmonės už manęs yra mano rankose, piešiamose linijose. Kokia jėga ir tuo pat metu kokia didelė atsakomybė! Gyvenimas yra prasmingas, kai suvoki, kokią milžinišką galią turi kiekvieno iš mūsų egzistavimas, kūryba visomis formomis, asmeninis tobulėjimas, savo ydų valymas. Net paprasčiausias juokas ir šypsena keičia visą istoriją.
Tad, jei pasikeisime mes, pasikeis ir ateitis, ateityje gyvensiančių žmonių likimai, mąstysena, savijauta, požiūris, o gal net laimės klausimai.
Dažnai pagalvoju apie savo tėvus, senelius, prosenelius, proprosenelius ir taip tolyn, tolyn, tolyn atgal... Kaip nepaprasta, galinga ir įdomu! Šiuo momentu aš esu galutinis taškas, rezultatas, dalis ir tęsinys jų istorijos. Esu visi tie žmonės viename ir kartu visiškai atskira, nepriklausoma istorija, turinti galią kurti, keisti ir gyventi. Dėl jų buvimo, pasirinkimų, susitikimų ir nesusitikimų, vertybių skalės, charakterio savybių, padarytų gerų ir blogų darbų, tikėjimo, meilės, šviesos ir tamsos esu čia su jumis, žemėje, esu tuo, kas esu ir su "pilna kuprine ant pečių" keliauju toliau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą