"Ne vien todėl, kad gimiau gruodžio tryliktąją, vaikystėje labai laukdavau gruodžio mėnesio švenčių.
Su tėvais gyvenome pastate, kuriame buvo įsikūrusi kaimo pradinė mokykla. Mano mama buvo tos mokyklos mokytoja. Pamenu, kaip ji ruošdavo Kūčių valgius, o sutemus uždangstydavo langus storo audeklo užuolaidomis, sakydama, kad pikta akis nenužiūrėtų. Visi tą Tyliąją naktį susėsdavome valgyti Kūčių vakarienės, nors mokytojos šeimai sėsti prie Kūčių stalo nebuvo galima, - už tai iš darbo galėjo išmesti. Tai buvo tikėjimo, susikaupimo ir apmąstymo metas.
Už tai Naujųjų metų sutikimas mokykloje buvo šventė ne tik mokiniams, bet ir jų tėvams, kaimo bendruomenei. Pamenu - klasėje buvo puošiama didžiulė eglė, darydavome karnavalines kaukes, vaikai kartu su mokytoja rengdavo šventinę meninę programą, ateidavo Senelis Šaltis, jam deklamuodavome eiles, dainuodavome. O jis apdovanodavo saldainiais ir žaislais.
Tačiau vienas Naujųjų metų sutikimas buvo ypač įspūdingas ir nepamirštamas - prisiminimas visam gyvenimui.
Naujųjų 1972-ųjų metų sutiktuvės - paskutiniai metai vidurinėje mokykloje. Žinojau, kad tais metais jau gausiu brandos atestatą, turėjau tikslą įstoti į Kauno medicinos institutą, todėl norėjau ir tuos Naujuosius sutikti kitaip, ypatingai.
Buvo taip: dalis klasės draugų gruodžio 31-osios pavakare rinkosi į mano tėvų sodybą netoli didžiulio miško - mano tėtis dirbo to miško eiguliu. Mama visiems paruošė gardžią vakarienę, žvilgčiojome į laikrodį, kad dar spėtume miške įsikurti Naujuosius pasitikti. Sniego buvo iki kelių, spaudė šaltukas. Tėtis pakinkė arklį, visi sukritome į medines roges, pridėtas šieno ir šiaudų, ir pasukome link miško vidurio.
Pasiruošę Naujuosius - 1959-uosius sutikti kaimo pradinės mokyklos vaikai. Viduryje - Jonas Sąlyga.
Tai buvo kažkas nepaprasta - skruostus svilino neįkyrus žiemos speigas, vaizduotę žadino baltu sniegu pasipuošusios miško eglės, o dar šalia klasiokai, bendraamžiai, roges traukiantis garuojantis arklys, o svarbiausia - artėjantys Naujieji!
Keli kilometrai vaizdingu keliu - ir mes jau miško viduryje. Graži miško aikštelė, sukrautas laužas, iš berželių suregzta pastogė, šviečiančios "liktarnos", papuošta lauko eglutė. Nedelsdami užkūrėme laužą, o laikrodžio rodykės vis artėjo prie dvylikos. Visai netikėtai per mano atsivežtą VEF-ą pasigirdo laikrodžio dūžiai, skelbdami Naujųjų pradžią. "Šaudė" šampanas, skambėjo "Ilgiausių metų", iki paryčių dainavome, diskutavome, liejosi jaunatviškas maksimalizmas, aidėjo poezijos posmai ir atsivežtų gitaros ir akordeono garsai.
Tai labiausiai į mano atmintį yra įsirėžę Kūčių stalas prie Tyliąją naktį uždangstytų langų ir su savo bendraamžiais sutikti Naujieji metai" - prisiminimais dalijasi Jonas Sąlyga.
Rašyti komentarą