Belaisviai Klaipėdoje
Pačiame Klaipėdos mieste ir jo apylinkėse dirbę ir gyvenę karo belaisviai (KB) turėjo kiek geresnes darbo ir poilsio bei gyvenimo sąlygas negu kitur. Mieste jiems buvo įkurtos dvi 18 ir 100 vietų ligoninės, kai sunkiau susirgę ar sužeisti belaisviai buvo gydomi tuometinėje Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, kurioje buvo karo jūreivių lazaretas (dabar - Respublikinė Klaipėdos ligoninė).
PRIE DANĖS. Polis Guifo Danės krantinėje prie Ryžių malūno 1943-iaisiais.
Seniausioje Klaipėdos "Juodojo erelio" vaistinėje, tuometinėje H. Geringo g. 16 (dabar - Tiltų g.), dirbęs prancūzas KB karo kapelionas Gy d'Ingimberas (Guy d'Inguimbert, Nr. 96220) Klaipėdos katalikų Švč. Trejybės bažnyčioje aukodavo šv. Mišias prancūzų kalba. Iš KB buvo suburti styginis orkestras ir teatras, kurie sekmadieniais, kai belaisviams buvo poilsio diena, pasirodydavo įvairiose jų gyvenimo mieste vietose.
Deja, KB gyvenimas Klaipėdos krašte karo metais pareikalavo ir daug aukų. 1941 m. birželio 24-osios pavakarę, apie 18.30 val., Klaipėdos centrinėje elektrinėje dirbę 11 prancūzų ir 7 belgai tapo sovietinių bombonešių antskrydžio aukomis, kai šalia jų būrelio, po darbo laukusio juos į gyvenamuosius barakus turėjusio parvežti transporto, sprogo nukritusi aviacinė bomba. Tą dieną Klaipėdoje iš viso žuvo per 40 žmonių, buvo sugriauta miesto dalis prie Frydricho turgaus.
Po kelių dienų žuvę ir vėliau nuo patirtų sužalojimų ligoninėje mirę KB buvo palaidoti bendrame kape Klaipėdos miesto centrinėse kapinėse katalikams skirtos dalies aštuntajame sektoriuje. Ant jų kapo pastatytas prancūzų ir belgų vėliavėlėmis papuoštas kryžius ir pritvirtinta lentelė su žuvusiųjų pavardėmis. Deja, šios kapinės 1959 metais buvo uždarytos, o vėliau sunaikintos ir paverstos Skulptūrų parku.
Kadangi visų žuvusiųjų pavardės yra žinomos, mūsų visų pareiga būtų jų žūties ar palaidojimo vietoje pastatyti nors kuklų paminklą ar atidengti atminimo lentą.
Išžudė ir ūkininkus, ir samdinius
Kita karo metais plačiai nuskambėjusi tragiška istorija, kurią iš užmaršties prikėlė Klaipėdos krašto istorijos tyrinėtojai Egidijus Kazlauskis ir Helmutas Lotužis, įvyko 1943 m. kovo 22 d. Gelžinių kaime, netoli Dovilų miestelio, ūkininkų Tautrimų sodyboje.
Čia dirbęs samdinys rusas nakties metu nužudė visą penkių asmenų lietuvninkų Tautrimų šeimą, tarp jų - ir du 5 ir 7 metų amžiaus vaikus Rūtą ir Joną, čia dirbusią samdinę moterį lenkę ir KB prancūzą Žaną Ratelį (Jean Ratel, gim. 1912 m., kalinio Nr. 11848).
Pagrobęs šeimininkų dviem arkliais traukiamą vežimą, į jį įsimetęs dviratį, jis patraukė Tilžės link, kur kovo 24 d. ant tilto per Nemuną buvo sulaikytas, o po poros dienų nuteistas ir sušaudytas.
Klaipėdos krašto ūkininkams buvo privalu savo vežimus žymėti metalinėmis lentelėmis su jose iškaltomis pavardėmis ir vietovės pavadinimais. Tai ir padėjo sulaikyti nusikaltėlį.
Išsigelbėjo nelikusi nakvoti
H. Lotužis pasakojo, kad mama prieš karą 5 metus gyveno Tautrimų šeimoje, o šio tragiško įvykio išvakarėse pas juos buvo užėjusi pasisvečiuoti ir močiutė. Ji buvo kalbinama likti nakvoti, bet atsisakė ir taip išvengė žūties.
Kovo 26 d. Ž. Ratelis, dalyvaujant KB prancūzams, buvo iškilmingai, kaip mūšyje žuvęs karys, palaidotas Gelžinių kaimo kapinėse. Belaisvių dėka buvo nulietas ir betoninis antkapis, kas dėl jo brangumo tuo metu buvo retas atvejis. Ši aplinkybė ir padėjo baigiančiose sunykti kapinaitėse šiam kapui išlikti.
1943 METAI. Sekmadieninis pasivaikščiojimas po Klaipėdą. Kairėje - Polis Guifo.
1943 m. nacistinės Vokietijos valdžia, jos pramonėje ir žemės ūkyje trūkstant darbo jėgos, KB prancūzams suteikė galimybę tapti "laisvaisiais darbininkais" ir išdavė jiems Prancūzijos pasus. Tuo siekta sumažinti juos saugančių karių skaičių, o lengvinant gyvenimo sąlygas ir skatinti našiau dirbti.
Po miestą - laisvai
Šių eilučių autoriui Prancūzijoje gyvenantis Žakas Guifo (Jacques Guiffault), kurio tėvas 1940-1944 m., būdamas KB gyveno ir dirbo Klaipėdoje, atsiuntė savo tėvo archyve po jo mirties rastų nuotraukų ir Prancūzijos kariniuose archyvuose rastų dokumentų kopijas.
Jis pasakojo, kad tėvas apie savo karo metais nacių, o vėliau ir sovietų nelaisvėje praleistus metus beveik nekalbėdavo. Šiose nuotraukose įvairiose Klaipėdos vietovėse įsiamžinę KB prancūzai iki 1943 m. ir jau vėliau tapę "laisvais darbininkais", kai galėjo rengtis iš Prancūzijos atsiųstais rūbais, o laisvalaikiu laisvai vaikščioti po miestą ir jo apylinkes.
Vienoje iš nuotraukų 1943 m. P. Guifo įsiamžinęs Danės upės krantinėje, šalia Ryžių malūno, apsirengęs darbo rūbais, kelto "Smiltynė" fone. Gal jis tuo metu šiame malūne ir dirbo? Archyvuose rastoje jo paso išdavimo kortelėje darbo vieta nurodyta Polzdick. Kol kas nepavyko išsiaiškinti, ką žymi šis pavadinimas - darbo vietą, o gal darbdavio pavardę?
Sulaukė sovietų
P. Guifo ir kiti - iš viso 250 - prancūzų ir belgų KB į sovietinės armijos rankas pateko 1944 m. spalio 10 dieną, kai ji po veržlaus puolimo žiedu apsupo Klaipėdą, pasiekusi Kuršių marias Priekulės apylinkėse pietuose ir Baltijos jūrą prie Karklės kaimelio šiaurėje.
Pagal Ženevos 1929 m. konvenciją, KB iš karo veiksmų zonos turi būti evakuojami. Savo atsiminimuose belgas Žanas Stemberas (Jean Stembert, KB Nr. 1636), kartu su kitais likimo broliais dirbęs Klaipėdoje, Pauliaus Lindenau laivų statykloje ir gyvenęs belaisvių darbo stovykloje Erikstrasse gatvėje, rašė, jog KB padėję klaipėdiečių šeimoms sėkmingai pasiekti laivus, juos išgabenusius į Vokietiją, ir tuščiame be gyventojų mieste buvo palikti likimo valiai.
ATMINIMAS. Žano Ratelio kapas Gelžinių kaimo kapinaitėse.
Jie sprendė dilemą: ar likti mieste ir čia laukti sovietinės armijos atėjimo, ar trauktis arčiau fronto linijos, iš kur naktimis girdėjosi pabūklų gaudesys. Ž. Stemberas ir trys jo likimo draugai nusprendę trauktis Tilžės link, 1944 m. spalio 10 d. prie Priekulės sutiko sovietinės armijos karius.
Iš viso tą dieną į Klaipėdos kraštą įžengę sovietai čia surado nespėjusius pasitraukti ar sąmoningai pasilikusius 250 prancūzų ir belgų KB, tarp jų - ir P. Guifo, kuriems vėliau teko patirti sąjungininkų nelaisvę, kuri neretai buvo rūstesnė negu nacių. Bet tai - jau kitos publikacijos tema.
Rašyti komentarą