Katerina ir Benediktas Bagdanavičiai - Darbėnų žydų paskutinė viltis (I)

Kas jie, Katerina ir Benediktas Bagdanavičiai, tylieji Būtingės kaimo didvyriai, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, nepabūgę ištiesti pagalbos rankos žmonėms, kurie buvo pasmerkti mirti vien už tai, kad gimė žydais?

Iš Rusijos - į Lietuvą

Katerina Renner-Bagdanavičienė (1908-1985 m.) gimė Ukrainoje, Nikolajevo srityje, gausioje 10 vaikų - 5 mergaitės ir 5 berniukai - vokiečių kolonistų šeimoje. Jų tėvai į Ukrainą atvyko XIX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Rusijos carienės Jekaterinos II kvietimu. Darbštūs katalikai vokiečiai derlingose žemėse greitai prasigyveno valdydami apie 200 ha žemės.

Likimo valia jos vyriausioji sesuo Varvara Renner (1895-1966 m.) apie 1915 m. susipažino su čia atvykusiu lietuviu Konstantinu Balsiu (1889-1950 m.), Odesoje baigusiu pašto telegrafisto kursus ir tarnavusiu Nikolajevo miesto ryšių tarnyboje. 1916 m. Nikolajevo katalikų bažnyčioje buvo įregistruota jų santuoka.

SESĖS. Aldona (kairėje) ir Laimutė Bagdanavičiūtės mokėjo saugoti šeimos paslaptis. 1934 m.

Netrukus vienas po kito šeimoje gimė trys sūnūs: Leopoldas (1918 m.), Eduardas (1919 m.), tapęs vienu žymiausių Lietuvos kompozitorių, ir Adolfas (1921 m.). Juos padėti auginti buvo pakviesta dar paauglė sesuo Katerina.

Carinėje Rusijoje 1917 m. įvykęs bolševikinis perversmas ir po to prasidėjęs žiaurus pilietinis karas vertė jauną šeimą ieškoti saugesnės ir ramesnės gyvenimo vietos. Šeimos galva K. Balsys nusprendė grįžti į savo tėvynę, kur jau buvo pradėjusi kurtis nepriklausoma Lietuvos valstybė. Žmona Varvara ir jos tėvai, būdami uolūs katalikai, tokiam sprendimui neprieštaravo, nes žinojo Lietuvą esant katalikišką kraštą, kas tada religingiems žmonėms buvo svarbu.

K. Balsys 1920 metais į Lietuvą grįžo vienas, įsidarbino Darbėnų pašte telegrafo viršininku ir pradėjo rūpintis Ukrainoje likusios šeimos grįžimu. Tik 1921 m. po didelių žygių ir vargų, padedant Lietuvos atstovybei Maskvoje, jo šeima pagaliau pasiekė Lietuvą. Kartu atvyko ir vaikų aukle buvusi Katerina.

Šeima įsikūrė Skuode, kur K. Balsys tapo miesto pašto viršininku. Seserims reikėjo daug pastangų, kad išmoktų jiems nežinomą lietuvių kalbą. Jaunesnei Katerinai tai sekėsi geriau, ir ji lietuviškai vėliau kalbėjo be vokiško akcento, vyresnei Varvarai - kiek blogiau. Iš savo atsivežto kraičio Varvara Balsienė Skuode įsigijo knygyną, kuriame pardavėja įdarbino seserį Kateriną.

Apsigyveno pasienyje

Benediktas Bagdanavičius gimė 1892 m. Skuode gausioje 8 vaikų mažažemių valstiečių šeimoje. Šeima turėjo tik 10 ha žemės, tad jo tėvui, taip pat Benediktui, teko papildomai uždarbiauti Skuodo miestelio krautuvių savininkams žydams, iš Liepojos miesto arkliais vežant įvairias prekes.

Kadangi Benediktas šeimoje buvo vyriausias sūnus, jam anksti teko patirti samdinio dalią pas turtingesnius vietos ūkininkus ganant gyvulius, o vėliau dirbant įvairius žemės ūkio darbus. Būdamas darbštus ir tvarkingas, žiemomis siekė mokslų ir taip baigė 4 klases.

1919 m., kuriantis nepriklausomai Lietuvos valstybei, jis įsidarbino Skuodo muitinėje prie sienos su Latvija. 1920 m. buvo pervestas į Būtingės Lietuvos-Latvijos sienos perėjimo punktą, įsikūrusį prie kelio Klaipėda-Liepoja, ir tapo jo viršininku.

Dar nesukūręs šeimos, daug skaitė, mėgo dainuoti, turėjo užrašytų dainų sąsiuvinius. Pirkdavo knygas, perskaitęs jas numeruodavo užrašydamas, kada buvo pirktos. Lankydamas Skuode čia gyvenusią mamą Liuciją ir kitus artimuosius, mėgdavo užeiti į knygyną. Čia 1927 m. jis susipažino su devyniolikmete juodbruve pardavėja Katerina.

Draugystė virto meile ir 1928 m. vasario 16 d., Lietuvos valstybei švenčiant savo 10 metų jubiliejų, pora Skuodo bažnyčioje susituokė. Netrukus Katerina persikėlė pas savo vyrą į Būtingę. Šeima gyveno prie kelio į Liepoją pastatytame mediniame sienos perėjimo punkto pastate.

Gimė vaikai: Laimutė (1929 m.) ir Aldona (1931 m.), vėliau, 1937-aisiais, - ir sūnus Ramutis.

"Beveik vokiška tvarka"

Šiuo metu Salantuose gyvenanti Aldona Bagdanavičiūtė prisimena, kad šeima gyveno labai draugiškai, šeimoje buvo santarvė ir beveik vokiška tvarka. Netoli namų buvo miškas, kuriame vaikai uogaudavo ir grybaudavo. Tėvas mylėjo bites, aplink namus stovėjo daug avilių. Mama mokėjo gražiai siūti ir megzti, vaikus rengdavo pačios pasiūtais ar numegztais rūbais.

1935 m. Bagdanavičių šeima už 1 km nuo Būtingės perėjimo punkto Baltijos jūros link įsigijo 18 ha žemės su krūmynais. Žemė buvo rūgšti, smėlėta. Sunkiai dirbant ir raunant krūmynus, 15 ha buvo paversti dirbama žeme, kiti 3 ha buvo miškas.

1939 m. šeima persikėlė gyventi į čia pastatytą naują medinę sodybą, buvo pastatyti daržinė ir tvartas. Namas buvo erdvus ir modernus, su tualetu ir vandens pompa virtuvėje bei tvarte. Tėvų ūkyje buvo 2 arkliai, 3 karvės, avių, naminių paukščių.

Deja, palyginti ramus ir jaukus gyvenimas tęsėsi neilgai. 1940 m. sovietinei kariuomenei okupavus Lietuvą, B. Bagdanavičius neteko darbo, nes siena tarp Lietuvos ir Latvijos buvo panaikinta, o sienos perėjimo punkto pastatas nugriautas. Šeimos pragyvenimo šaltiniu tapo ūkininkavimas, šiek tiek pinigų buvo gaunama už numegztus ar pasiūtus rūbus.

Atėjo naciai

Taip nejučia atėjo ir 1941 m. vasara, kai nacistinės Vokietijos kariuomenė įžengė į Lietuvą. Į Darbėnų miestelį, kuriame tuo metu gyveno apie 600 žydų, naciai įžengė jau pirmą karo dieną.

Kartu su kariuomene atvykusių saugumo policininkų tikslas buvo kuo greičiau sunaikinti galinčius priešintis žydų vyrus, o likusius žmones perduoti vietinei policijai tolesniam jų saugojimui ir sunaikinimui. 1941 m. birželio 29 d. apie 150 vyrų buvo sušaudyti, o likę per 400 senyvo amžiaus vyrų, moterų ir vaikų uždaryti miestelio centre stovėjusioje sinagogoje, aptvertoje spygliuota viela ir saugomoje vietos policininkų.

Po mėnesio buvo viešai paskelbta, kad visi norintieji Darbėnų apylinkių ūkininkai žydų moteris ir dar užsilikusius vyrus gali pasiimti pas save darbams, nes žmonėms sinagogoje trūko maisto, nors ūkininkai paslapčia stengdavosi jiems padėti.

Darbėnų miestelio ir jo apylinkių žmonės, pasibaisėję jau įvykdytomis masinėmis nekaltų žmonių žudynėmis, užjautė žydus ir kiek galėdami stengėsi jiems padėti. Kaip 1956 m. rugpjūčio 24 d. Klaipėdos milicijoje liudijo uostamiestyje tuo metu gyvenusi buvusi darbėniškė Riva Šatelienė, ją ir kitą darbėniškę Asią Šubicaitę 1941 m. liepos pabaigoje pas save darbams pasiėmė Bagdanavičių šeima.

Bus daugiau