Katerina ir Benediktas Bagdanavičiai - paskutinė Darbėnų žydų viltis (II)

Pabaiga. Pradžia - balandžio 20 d.

Pabėgo iš sinagogos

Į Darbėnus arkliais traukiamu vežimu atvykusi Katerina Bagdanavičienė važiuodama į Būtingę namo ramino, kad jų tikslas yra ne turėti ūkio darbams padėjėjų, o padėti sunkią gyvenimo valandą, nes daugiau nei 400 žmonių gyvenimo sąlygos karštą vasarą tam nepritaikytoje sinagogoje, vos ne kasdien laukiant mirties, buvo pasibaisėtinos.

Šios moterys Bagdanavičių sodyboje prabuvo iki rugsėjo pabaigos, kai buvo gautas įsakymas visus pas ūkininkus dirbusius žydus pristatyti į Darbėnų policiją. K. ir B. Bagdanavičiai nujautė, koks likimas jų laukia, todėl buvo sutarta, kad, iškilus mirties pavojui, joms bus suteiktas prieglobstis.

Maždaug po savaitės, sužinojusios apie gresiančius šaudymus, moterys naktį pabėgo iš sinagogos ir tą pačią naktį pasibeldė į Bagdanavičių sodybos duris, kur joms buvo suteiktas prieglobstis.

Šiandien, susipažinus su Bagdanavičių šeimos tremties byloje esančių išgelbėtųjų ir žmonių, prisidėjusių prie jų gelbėjimo, liudijimais, aiškėja, kad tokių žmonių buvo dešimtys. Juk žmonės - lietuviai ir žydai - Darbėnų miestelyje dešimtmečiais gyveno vienas šalia kito, turėjo nemažai asmeninių ir ūkinių reikalų. Nežiūrint tautinių ir religinių skirtumų, tarp jų užsimegzdavo bičiulystė bei draugystė.

Sučiupo ir sušaudė

Beveik legenda yra tapusi Darbėnų gydytojos Marijampolskaitės, turėjusios biblinio pranašo Mozės motinos Jocheved vardą, bet žmonių vadintos Beti vardu, ir darbėniškio Pranciškaus Vaitilos (1901-1963 m.) tragiškai pasibaigusi draugystės istorija.

Gydytoja J. Marijampolskaitė buvo gimusi 1898 m. Vilkaviškyje, 1928 metais baigė mokslus Lietuvos universiteto Medicinos fakultete Kaune. Atvykusi į Darbėnus, ji įsikūrė Vaineikių gatvėje, čia įsigijusi medinio namo dalį, kur buvo ir jos darbo kabinetas. Maloni, profesionali gydytoja netrukus įgijo vietos žmonių pasitikėjimą ir pagarbą, o P. Vaitilą ji sužavėjo ir kaip moteris. Deja, jų romantišką draugystę nutraukė 1941 m. birželio 22 d. prasidėjęs Vokietijos-SSSR karas. Netrukus gydytoja kartu su kitomis žydų tautybės moterimis buvo suimta ir įkalinta sinagogoje.

EMIGRACIJA. Darbėnų žydų jaunimas ruošiasi emigracijai į Palestiną 1938-1939 m. Kairėje - Cipora Zimanaitė.

Kadangi P. Vaitila palaikė draugiškus ryšius su Darbėnų policijos viršininku, šis pats moterų žudynių išvakarėse gydytoją atvedė į P. Vaitilos namus. Tą pačią naktį jis ją paslėpęs šieno vežime nuvežė į Būtingę pas Bagdanavičius, nes iš anksto tam ruošėsi ir buvo su jais susitaręs. Gydytojai buvo suteiktas prieglobstis, ji galėjo čia pasilikti ilgesniam laikui, nors atkakliai prašė, kad būtų nuvežta į Liepoją pas savo pažįstamus žmones.

Moteris manė, kad mieste bus saugiau, o čia dar ją baugino šalia stūksantis miškas. Darbėnų žydai tikėjo, kad už 60 km nuo jų miestelio esančiame Latvijos uostamiestyje jiems gresia mažesnis pavojus ir jie ten gali lengviau išlikti. B. Bagdanavičius, gydytoją paslėpęs šieno vežime, netrukus nuvežė į Liepoją pas jos pažįstamus ir ten ją paliko.

Deja, po kelių dienų P. Vaitila, pats nuvykęs į Liepoją su maistu ir iš K. Bagdanavičienės gautais moteriškais rūbais, jos ten neberado. Buto šeimininkė jam pasakė, kad gydytoja prieš kelias dienas išėjo, nes išsigando name gyvenusių nacių pareigūnų. R. Šatelienė 1956 m. liudijo girdėjusi P. Vaitilos ir B. Bagdanavičiaus pokalbį apie tai, kad gydytojai teko palikti šią slėptuvę todėl, kad šeimininkės vyras, išsigandęs gresiančio pavojaus, nesutiko jos ilgam priglausti. O ji, pėsčiomis grįžtanti į Lietuvą, Latvijos Rucavos miestelyje buvo sulaikyta ir netrukus kartu su kitais žydais sušaudyta.

Į slėptuvę - per spintą

Bagdanavičių sodyba Būtingėje ilgesnį ar trumpesnį laiką buvo tapusi prieglobsčiu beveik visiems genocidą pergyvenusiems Darbėnų žydams. Čia pustrečių metų slapstėsi jau minėtos R. Šatelienė ir A. Šubicaitė. 1942 m. rudenį iš Liepojos, kur B. Bagdanavičius veždavo parduoti savo ūkyje užaugintas bulves, daržoves ir tabaką, buvo atvežta ten besislapsčiusi viena iš dviejų darbėniškių seserų Judilaičių - Rocha, kuri pas juos išbuvo iki pat 1943 metų rudens.

Ne kartą, iškilus realiam pavojui, Bagdanavičių sodyboje prieglobstį buvo radusi ir darbėniškė Cipora Zimanaitė, kurią nuo genocido išgelbėjo Pelėkių kaime gyvenę darbėniškiai Bronė ir Viktoras Skripkauskai.

A. Bagdanavičiūtė šių eilučių autoriui pasakojo, jog ji ir jos sesuo Laimutė, 1940 m. baigusios Būtingės pradžios mokyklos ketvirtą klasę, karo metais mokėsi Palangoje įsikūrusioje Šventosios gimnazijoje, vienoje klasėje, sėdėjo viename suole, gyveno pas mamos seserį Varvarą Balsienę. Kartą 1941 m. rudenį seserys, grįžusios namo iš Palangos, ten rado dvi tamsaus gymio moteris. Tėvai mergaitėms pasakė, kad jos slapstosi nuo okupacinės valdžios ir joms reikia pagalbos. Apie gresiančius šeimai pavojus tėvai nieko nekalbėjo.

Namų svetainėje, po grindimis esančiame pusrūsyje, buvo įrengta slėptuvė, į kurią patekti, iškilus pavojui, buvo galima per prie sienos stovinčią spintą, išėmus jos dugno lentas. Mergaičių užduotis tuo metu, kai jos būdavo namuose, buvo per langą stebėti, ar kas nors svetimas neateina į jų namus. Iš vienos pusės sodybos buvo miškas, iš kitos - Latvija, iki Baltijos jūros - apie 2 km. Artimiausi kaimynai Budriai gyveno už 200-300 metrų.

Moterys naktį miegodavo svetainėje ant grindų, kad, iškilus pavojui, greitai galėtų pasislėpti slėptuvėje. Sodybos durys visada būdavo užrakintos, kieme lakstė 2 šunys, savo lojimu perspėjantys apie į sodybą ateinančius svetimus žmones.

Paminklas - būtinas

Bagdanavičių šeimos giminės apie čia besislapstančias moteris nieko nežinojo. Jiems atvykstant moterys slėpdavosi namo trečiame aukšte, palėpėje. Dėl jų saugumo B. Bagdanavičiui teko atsisakyti laikinai priimti gyventi ir savo brolio Vincento sūnų.

Moterys pagal galimybes padėdavo šeimininkauti ir ūkio darbuose. Jos turėjo lietuviškus vardus. A. Bagdanavičiūtės archyve yra saugomos 1945 m. vasario 18 dieną jai atminimui padovanotos nuotraukos nuo Stasės - C. Zimanaitės ir Onos - A. Šubicaitės.

Artimiausi kaimynai nujautė ar žinojo apie besislapstančiąsias, bet okupacinei valdžiai jų neišdavė. 1943 m. vėlyvą rudenį Bagdanavičius aplankęs Šventosios gyventojas perspėjo apie tai, kad šio miestelio policija gavusi pranešimą ir ruošiasi apsilankyti jų sodyboje, tad moterims buvo surasta užuovėja nuošalioje Medomiškio kaimo Barboros Žiliūtės sodyboje, kur 1944 m. spalio 10 d. jos sulaukė ir sovietinės kariuomenės.

Darbėnų apylinkių žmonių drąsa ir pasiaukojimas, gelbstint nuo nacių genocido savo kaimynus žydus, - tai didvyriška, nors ir beginklė rezistencinė kova prieš nacistinę okupaciją, atnešusią Lietuvai ir jos žmonėms didžiulių nelaimių, ir tos kovos herojai nusipelno tokios pat pagarbos, kaip ir pokario rezistentai.

Todėl tikiu, kad Darbėnuose šalia paminklo pokario rezistentams ateityje iškils ir paminklas tyliesiems didvyriams, gelbėjusiems nuo genocido ne tik nekaltus Lietuvos žmones, bet ir pačios Lietuvos garbę.