Klaipėdos stadionui - 90

Algirdas AURUŠKEVIČIUS

2015-08-21 12:20

Šiemet Klaipėdos miesto centrinis stadionas švenčia gražų jubiliejų - devyniasdešimties metų sukaktį.

Žinomas uostamiesčio istorijos tyrinėtojas Jonas Totoris savo knygoje "Senoji Klaipėda" mini, kad stationo statybos truko apie dvejus metus. Autorius rašė, kad 1923 m. vietinės sporto draugijos iniciatyva buvo įkurtas stadiono statybos fondas. Pradėtos rinkti (daugiausia už pramogas) lėšos. Po dvejų metų buvusio Miško (Plantažės) forto vietoje naujasis stadionas buvo baigtas. Dalis šios tvirtovės pylimų pateko po tribūnomis.

Tuo metu tai buvo didžiausias ir geriausias stadionas Lietuvoje. Jame buvo net keturios futbolo aikštės, lengvosios atletikos sektorius. Stadioną iš vienos pusės juosė pušynas, o iš kitos - Vitės kapinės su gražia augmenija. Stadiono teritorijoje buvo pastatytas medinis vienaaukštis su dvišlaičiu lenktu stogu namas. Pirmajame šio pastato aukšte buvo įrengtos rūbinės, o mansardoje - sargo butas.

DABARTIS. Prieškariu ir iškart po karo stadioną dar supdavo tik pušynai, o dabar jau ir geležinkelis, ir uostas, ir garažai.

Naujajame stadione rungtyniavo daugkartinė Lietuvos čempionė (1928, 1929, 1930 ir 1931 m.) Klaipėdos KSS futbolo komanda, vyko daug tarptautinių futbolo varžybų.

Namelyje "gyveno" ir aviacinė bomba

Stadiono namelyje po karo gyveno ir aikštes prižiūrėjo bei kitus ūkio darbus atliko daugiavaikė Barboros ir Pranciškaus Lapių šeima. Senųjų Lapių jau seniai nėra tarp gyvųjų, o ir iš keturių "lapiukų" yra likusi tik vienintelė Zita Lapytė-Duobienė. Stadiono amžininkė ponia Zita netrukus taip pat švęs gražų savo devyniasdešimties metų jubiliejų. Dabar Vilniuje gyvenanti žinoma kultūros veikėja mielai sutiko papasakoti apie pokarinį stadiono veidą.

NAMELIS. Taip anksčiau atrodė stadiono namelis.

"Aš, sesuo Elena ir brolis Petras su tėveliais namelyje kurtis pradėjome 1945 metų rudenį. Kitas mūsų brolis Pranciškus dar nepasibaigus karui emigravo į Vakarus. Petras žaidė futbolą ir greitai tapo Klaipėdos Sporto rūmų direktoriumi. Sporto rūmuose jis ir apsigyveno, o mes, dvi sesės, pasilikome namelyje. Namelį radome karo audrų gerokai apgadintą. Jis buvo be langų, o ant grindų gulėjo per stogą įskridusi aviacinė bomba. Aplinkui namelį tvyrojo didžiulės žmogaus dydžio tranšėjos. Jas užkasė ir stadioną medine tvora aptvėrė vokiečių belaisviai, o mes tempėme langus. Tėvelis buvo paskirtas stadiono direktoriumi, bet greitai iškeliavo Anapilin - 1950 metais bandė į pakalnę patraukti šieno pakrautą vežimą ir buvo prispaustas. Po kelių dienų nuo šio nelaimingo atsitikimo jis mirė. Tada stadionui vadovavo mamytė. Darbų buvo begalės. Reikėjo nušienauti futbolo aikštes, sugrėbti žolę, o kur dar kiti ūkio darbai. Turėjome arklį, karvę ir šunį. Namelio, kurį ne tik mes, bet ir kiti klaipėdiečiai vadindavo "namu su sparnais", seniai nebėra. Todėl nebeliko sentimentų ir stadionui. Atvykstu tik į Veiviržėnus aplankyti mūsų šeimos kapų", - pasakojo Z. Lapytė-Duobienė.

Virš galvos skraidė ietys, diskas

Stadiono namelyje iki 1963 m. gyveno Elenos Lapytės-Rubienės dukra Virginija Rubytė-Pikčilingienė - ilgamečio Lietuvos futbolo federacijos vadybininko Romo Pikčilingio žmona. Dabar Kaune gyvenanti moteris taip pat turėjo ką prisiminti.

1968-IEJI. Stadione vykdavo ne tik futbolo varžybos, bet ir įvairios miesto šventės.

"Stadione ir namelyje prabėgo mano vaikystė. Žiemą su kitais vaikais nuo skardžių siausdavome su rogutėmis, o vasarą dienas leisdavau tarp lengvaatlečių. Virš galvos skraidė ietys, diskas... Nebijojau. O ir su sportininkais susidraugavau. Jie mane vadino stadiono vaiku. Mėgdavau pažaisti ir prie stadiono skulptūrų. Tada stadioną supo pušynai, o dabar - cisternos. Neliko ir istorinio mūsų namelio. Jo vietoje stovi nenaudojamas viešbutis. Per atostogas savo gimtajame stadione apsilankau kiekvienais metais. Su vyru ir sūnumi Tomu nueiname pažiūrėti futbolo rungtynių. Mano vyras dirba Lietuvos futbolo federacijoje, todėl ir aš "įsidarbinau" futbolo virtuvėje. Gerai žinau visas futbolo subtilybes", - pasakojo moteris.

Ne kartą buvo "gydytas"

Sovietmečiu uostamiesčio stadionas ilgus metus priklausė "Žalgirio" sporto draugijai. Suprantama, kad dėl to ir vadinosi "Žalgirio" stadionu. Nepaisant stadiono priklausomybės, lėšų jo atnaujinimui nuolat skirdavo miesto valdžios institucijos.

ROKIRUOTĖ. Vietoje 2014 m. nugriautos VIP tribūnos šiuo metu statoma nauja.

Dideli stadiono rekonstrukcijos darbai buvo atlikti 1964-aisiais, o 1976 m. pastatytas administracinis pastatas su sporto sale. 2000 m. "Atlanto" futbolininkams pradėjus dalyvauti Europos turnyruose mediniai suolai tribūnose buvo pakeisti plastikinėmis kėdėmis, įrengti nauji persirengimo kambariai, dušinės.

1948-IEJI. Klaipėdos "Audros" futbolininkai 1948 metais iš stadiono namelio išeina žaisti eilinių rungtynių.

2013 m. už daugiau nei 3 mln. litų buvo įrengtos dvi futbolo aikštės su dirbtine danga ir 1 000 vietų tribūna žiūrovams.

Nuo 2003 m. stadionas priklauso Klaipėdos miesto savivaldybei. Jame dabar po įvairių rekonstrukcijų telpa apie 4500 žiūrovų.

Rekordinis žmonių skaičius - per 10 tūkst. sirgalių - stebėjo 1987 m. vykusias "Atlanto" ir Maskvos "Torpedo" futbolo klubų rungtynes.

2000-IEJI. Virginija Rubytė-Pikčilingienė su vyru Romu ir Zitos Lapytės-Duobienės anūkais Gediminu bei Mindaugu prieš penkiolika metų.

Dabar devyniasdešimtmetį švenčiantis uostamiesčio stadionas primena reanimacijos palatoje gulintį ir vaistus ryjantį senelį. Stadione nėra dengtų tribūnų, trūksta tarptautinius standartus atitinkančių patalpų...