Klaipėdos teatro istorijos (16)Aktorių puokštė Nijolės Navogreckienės prisiminimuose

Klaipėdos dramos teatras tiesiogiai buvo pavaldus Kultūros ministerijai, todėl N. Navogreckienės bendravimas su teatro žmonėmis neapsiribojo tik formaliais, tarnybiniais reikalais. Su aktoriais buvo rengiamos įvairios programos, ruošiamasi miesto šventėms, nuolat lankomi spektakliai...

Tarp dekoracijų - tikras mėnulis

Mūsų pokalbis ir prisiminimai apie teatrą vyko Nijolės bute, kambaryje, kurio sienos, pasak šeimininkės, galėtų papasakoti daugybę nesibaigiančių istorijų apie Klaipėdos aktorius. Buvau pasodintas ant istorinės sofos, kurią buvo lietę, ant jos sėdėję bene visi žinomi miesto artistai. Ir kvapnią kavą gėrėme iš Nijolės rūpestingai saugomų senų puodelių, prisimenančių daugybės menininkų prisilietimus.

Pasak Nijolės, su Dramos teatro aktoriais buvo labai daug bendrauta, kažkada kartu būdavo kuriami scenarijai šventėms, įvairiems proginiams renginiams. Nuo 1975 metų, kai N. Navogreckienė, perkelta iš Palangos, pradėjo dirbti Klaipėdoje, retas renginys uostamiestyje apsieidavo be aktorių pagalbos ar jų tiesioginio dalyvavimo.

"Pirmasis teatro žmogus, kurį arčiau pažinau dirbdama Palangoje, buvo Balys Juškevičius. Planuojant Palangos vasaros renginių programą, kažkada pagalvojome, kad mums labai trūksta teatro. Kaip tik tuo metu Klaipėdoje buvo pastatytas Vaižganto "Nebylys" (1970 metais), kurį, pagalvojus, buvo galima vaidinti ir lauke. Pirmąjį kartą į teatro direktorių kreipiausi per vėlai, nes teatras jau buvo suplanavęs gastroles, išvykas. O kitais metais klaipėdiečiai atvežė "Nebylį" ir vaidino nuostabioje parko vietoje netoli Birutės kalno. Pati gamta tada laimino šį mūsų sumanymą, nes jau pirmojo veiksmo pabaigoje iš už medžių viršūnių pasirodė pilnas mėnulis, nuostabiai įsiliejęs į spektaklio dekoracijas ir visą veiksmo atmosferą. Toks sumanymas ir pirmojo spektaklio sėkmė lėmė, kad "Nebylį" ant jūros kranto kartojome dar keletą kartų", - prisiminė N. Navogreckienė.

PATIRTIS. Klaipėdos kultūros ir meno žmonės žino Nijolę Navogreckienę kaip bene ilgiausiai - 16 metų - dirbusią ir vadovavusią miesto Vykdomojo komiteto Kultūros skyriui. Redakcijos archyvo nuotr.

Į teatrą - kaip į namus

Dirbant Palangoje ji su kolegomis dažnai lankydavo Dramos teatro spektaklius, o vienas dalykas jos bendradarbius labai stebino.

"Paprastai važiuodami į teatrą pasiimdavome vieną kitą puokštę gėlių, o kai žengdavome pro teatro duris, mus visada pasitikdavo B. Juškevičius. Šiltai pasisveikindavo, paimdavo paltą, o mano bendradarbiai sakydavo: "Vedėja, kaip jis laukė tavęs." Bet ne manęs jis laukė, direktorius taip pasitikdavo daugelį žiūrovų", - sakė Nijolė.

Pasak jos, direktorius ir senasis teatras turėjo savo nepakartojamą aurą. B. Juškevičius buvo žmogus, kuris sugebėjo parodyti ir pristatyti teatrą kaip savo buveinę, savo namus. Jis bemaž kiekvieną vakarą daugelį žiūrovų pasitikdavo taip, kad atrodė - specialiai laukė tavęs mažų mažiausiai kokius trejus metus. Pasisveikindavo, paspausdavo ranką, mokiniai, šefavę teatro drabužinę, jau kabindavo tavo paltą, o tau pasirodydavo, kad iš tikrųjų patekai lyg į gerų senų draugų namus.

"Man iki šiol akyse stovi senasis direktorius, kuris prieš spektaklius dažnai kalbėdavo žiūrovams, jo oratoriniai sugebėjimai tikrai buvo neeiliniai. Kaip jis mokėjo kalbėti per teatro ar artistų jubiliejus, šventes! Jis sugebėdavo rasti daugybę maloniausių žodžių apie kiekvieną teatro žmogų, todėl ir vėliau, kai B. Juškevičius jau išėjo iš teatro, jį kviesdavo ir kviesdavo", - kalbėjo N. Navogreckienė.

Kas neš vėliavą?

Kalbėdama apie žmones, kažkada kūrusius ir saugojusius Dramos teatro dvasią, N. Navogreckienė prisiminė ir ilgametę teatro bufetininkę Onutę. Solidi, neskubanti, miela, ji buvo tiesiog suaugusi su teatru, ją visi pažinojo ir ji žinojo visus bent kiek dažniau besilankančius teatre.

Buvusi Kultūros skyriaus vedėja prisiminė ir kultūros darbuotojų dalyvavimą "raudonųjų" švenčių demonstracijose, į kurias nori ar nenori turėdavo ateiti visi. Ji buvo įrodžiusi partijos komiteto vadovams, kad kultūros darbuotojams neprivalu eiti į demonstracijas, nes jie per šventes ir taip daug dirba. Tačiau kultūros rūmuose atsirado viena partinė budėtoja, kuri nuėjo į partijos komitetą ir pasiskundė, kad taip kultūros darbuotojai yra diskriminuojami. Po to visi kultūros darbuotojai jau privalėjo atskira kolona praeiti pro pagrindinę valdžios tribūną.

N. Navogreckienė pamena, kaip su B. Juškevičiumi nesusitardavo, kas turi nešti vėliavas. Kultūrininkų kolonos susirinkimo vieta paprastai būdavo S. Daukanto gatvės sankryžoje, prie buvusios "Ryto" spaustuvės. Ji pasirūpindavo, kad į spaustuvę būtų pristatytos socialistinių respublikų ir kitos vėliavos, jų susidarydavo beveik 20. O B. Juškevičius sugebėdavo iš teatro atnešti didelę, storo audeklo raudoną vėliavą. Tačiau kažkam ją reikėjo nešti! Dėl tos vėliavos nešimo jiedu garsiai tarėsi, vos ne barėsi, kai visos įprastos vėliavos būdavo jau paimtos, tačiau ką daryti su ta sunkiąja? N. Navogreckienė prisimena, kad kartą išeitį rado įsiūliusi tą didelę raudoną "paklodę" Baliui Barauskui. Tais metais jis buvo tapęs liaudies artistu, tad aktorius patikėjo, kad tik jis vertas tokios pagarbos.

MEISTRAS. Balio Barausko, neprilygstamo improvizatoriaus scenoje, humoro meistro, tiesiog nebuvo įmanoma priimti rimtai.

Neįmanoma priimti rimtai

Buvo artistų, kurie tiesiog įaugdavo į savo susikurtus personažus. Tokie, pasak N. Navogreckienės, buvo Nijolės Sabulytės ir Aleksandro Šimanskio sugalvoti Rozalija ir Martynas. Be jų neapsieidavo Jūros šventės, mugės, kiti liaudiški renginiai.

"Juk Martynas ir buvo Martynas, niekas net nepagalvodavo, kad tai - Šimanskis. Kartą mano akyse moteris prie estrados šaukia Aleksandrui: "Martynėli, Jėzau Marija, vaiks prapuolė..." Man sunku įsivaizduoti, kas šiuose vaidmenyse galėtų pakeisti Sabulytę ir Šimanskį, kitų artistų neįsivaizduoju", - teigė pokalbininkė.

Tačiau buvo artistų, kurie niekaip negalėdavo tapti koncertų ar tų "valdiškų" renginių vedėjais. Toks buvo B. Barauskas.

Nijolė prisiminė įvykį, kai jis gavo liaudies artisto vardą.

"Buvusioje filharmonijoje (dabartinėje Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje) kažkurios tarybinės šventės proga rengėme koncertą, dėliojome programą, atlikėjus ir kažkas iš valdžios vyrų tiesiog "užsikepė", kad Barauskas, ką tik tapęs liaudies artistu, būtų koncerto vedėjas. Na, ir ką? Išeina B. Barauskas į sceną ir labai rimtu veidu, kaip ir pridera, praneša tarybinės patriotinės dainos pavadinimą, jos autorių... O visa salė jam kalbant šypsosi, kiti tyliai į kumštį juokiasi! Betgi jis nejuokavo, kalbėjo rimtai, elgėsi atsakingai... Balio, neprilygstamo improvizatoriaus scenoje, humoro meistro, tiesiog nebuvo įmanoma priimti rimtai. Netgi tokiose aplinkybėse. O kitiems panašūs vaidmenys būdavo lyg savaime suprantamas dalykas. Tiesa, garsioji Balio "špyga taukuota" iš legendinio "Tado Blindos" tada jau buvo praėjusi visus kino ekranus", - prisiminė Nijolė.