Nuo Uchtos konclagerio iki Marijos Taikos Karalienės bažnyčios

"Niekada neturėjau baimės jausmo: nei tuomet, kai į miškus pasitraukiau, nei konclageriuose, nei jau grįžęs iš jų ir pradėjęs šaknis leisti Klaipėdoje. Manau, kad tik toji bebaimystė apsaugojo nuo žūties per kautynes su stribais, su kriminaliniais nusikaltėliais. Ji gelbėjo ir nuo verbuotojų "stuksenti"",- juokėsi Žemaičių legiono štabo partizanas, dimisijos kapitonas, politinis kalinys, tautodailininkas, daugelio sporto rūšių entuziastas ir sportinio jaunimo ugdytojas Stepas Grybauskas, spalio 23-ąją švęsiantis 90-metį.

"Man buvo visai nesvarbu kas - sovietai ar vokiečiai šeimininkavo Lietuvoje. Širdis kunkuliavo dėl neteisybės. Tiesiog taip buvau auklėtas ir šeimoje, ir gimnazijoje. Ir negalėjau ramiai tęsti mokslų", - sakė S. Grybauskas, išsaugojęs ir puikią atmintį.

ŠEIMA. Grybauskų šeimą karas išblaškė šiapus ir anapus Atlanto.

Apie visas jo, Žemaičių legiono štabo nario, vado adjutanto, turėjusio slapyvardę "Sekretorius", kovas su stribais, enkavedistais, mūšį prie Sedos galima paskaityti dokumentinėje Roberto Patamsio knygoje "Paskutinis iš žemaičių legiono štabo".

Atsisveikinimas su šeima

Pirmąsyk savo drąsą tuomet dar 16-os neturėjęs Telšių gimnazijos gimnazistas pademonstravo po futbolo rungtynių vokiečių surengtų vaišių mtu, kai užtraukė: "Jau ir Vokietijoj kalbama plačiai, kad ant lietuvaičių joja vokiečiai. Oi kaip liūdna ir graudu, kada sijonai ant galvų. Tyliai vakare, tyliai vakare."

"Kai nuo gero prancūziško vyno įšilę vokiečiai uždainavo vermachto kareivių dievinamą Marlenos Ditrich išgarsintą dainą "Lili Marlen", mes jiems pritarėme lietuvišku tekstu. Vokiečiai buvo labai patenkinti, manydami, kad tai jų mylimos dainos lietuviškas vertimas. Tik lietuvis policijos vadas po vaišių mus kiek pabarė: "O jeigu būtų supratę?" Bet mūsų neįskundė", - juokėsi devyniasdešimtmetis, savo gyvenime praėjęs ugnį, vandenį ir varines triūbas, bet sugebėjęs neprarasti humoro jausmo.

STALO TENISAS. Sportas buvo nuolatinis jubiliato palydovas.

1943 m., kai sovietų armija jau pradėjo fronte imti viršų, Steponas įstojo į Lietuvos laisvės armiją. Šeimoje buvo svarstomos galimybės pasitraukti į Vakarus - ji regėjo 1940 m. tremtis, labai skaudžiai išgyveno Rainių tragediją, kai buvo nukankinti mylimi mokytojai, gydytojai. Stepas buvo tvirtai apsisprendęs likti Lietuvoje, bet nerimas dėl tėvų, brolių ir sesių likimo vis dėlto buvo labai stiprus.

PORTRETAS. S. Grybauskas piešdavo politinių kalinių portretus. Jį taip pat nutapė likimo draugas.

"Kai telšiškiai jau masiškai traukė į Vakarus, mūsų šeima tik stebėjo visą tą judėjimą, nes jokio transporto, išskyrus dviratį, neturėjome. Bet įvyko stebuklas - ryte prie namų sustojo gaisrinė mašina, kurią vairavo gaisrinės darbuotojas, mano tėvo bendradarbis, pasiūlęs visai šeimai važiuoti. Labai apsidžiaugiau, kad liksiu visai ramus dėl šeimos. Bet mama užprotestavo - be Stepo nė krust. Aš mamą pradėjau įtikinėti - pasivysiu dviračiu, nes kamščiuose mašinos ir vežimai strigs. Melavau, bet tai buvo šventas melas. Frontas buvo priartėjęs prie Telšių ir aš tiesiog norėjau apsaugoti brangius žmones nuo kančių, jeigu dėl savo pasirinkimo įkliūčiau. Pavyko mamą perkalbėti. Apsikabinome, pasibučiavome. Mama prieš sėsdama į mašiną mane peržegnojo ir išvažiavo ilgai mojuodami pro gaisrinės mašinos langus. Lietuvoje likome dviese su broliu Aleksu, tarnavusiu Tautos apsaugos rinktinės I pulke", - pasakojo jubiliatas.

Verbavo NKVD

Žemaitijos miškai, gerų žmonių pagalba ir maistu, ir apavu, ir atsitiktinės labai retos nakvynės ne bunkeriuose, o patogiose lovose, mūšiai su stribais, enkavedistais, nuolatinis nerimas įkliūti, kol pagaliau Stepas atsidūrė Klaipėdoje ir pradėjo darbą su mūsų miesto jaunimu, mat Telšiuose jis buvo sukaupęs puikius futbolo, krepšinio, ledo rutulio, bokso ir netgi kūno rengyvos įgūdžius. Jis tapo labai geru ir jaunimo mėgiamu treneriu.

Su būsimuoju architektu Petru Lape, kuris anuomet buvo Sporto rūmų direktorius, buvo netgi sugalvoję "cirką": per bokso varžybas pirmame raunde nokautuojamas vienas iš jų, kitame - nokautuotas krenta kitas, o trečiame krenta abu. Tačiau P. Lapė susitarimą pažeidė ir nekrito, kaip buvo sutarta, o po varžybų Stepo atsiprašinėjo: negalėjęs kristi, nes jų dvikovą stebėjo jo panelė ir sesė.

1946 m. sausio pradžioje S. Grybauskas buvo areštuotas.

"Galėjau iššokti per langą, bet man buvo įdomu, ką jie apie mane žino. Pabėgti, maniau, visada spėsiu. Supratau, kad NKVD yra gerai pasikausčiusi mano biografijos detalėse. Žadėjo viską atleisti jeigu tapsiu jų agentu. Pasakiau, kad geriau supūsiu Sibire nei žūčiai įdavinėsiu kitus. Nusivylė, tuoj nukirpo plaukus ir grąžino į kamerą. Prasidėjo tardymai, į kuriuos vesdami padrąsindavo esą metaliniais virbais kaulų nelaužys. Matyt, vis dar turėjo vilčių užverbuoti. Bet kai jas prarado galutinai, tardydami kankindavo. Sukąsdavau dantis ir iš manęs jie nieko neišgavo. Tie patys, kurie tardė, buvo ir karo tribunolas. Kaltinamojoje išvadoje perskaitė, kad buvau partizanų štabo narys, kad kartu su parašiutininkais dalyvavau kautynėse, koviausi su NKVD daliniais. Ir net pašokau iš džiaugsmo, kai buvo paskelbtas nuosprendis - 10 metų lagerio ir penkeri tremties. Toks nuosprendis tuomet buvo laikomas vaikiška bausme. Manau, kad tokia bausme buvo nustebinti ir salėje sėdėję čekistai",- spėlioja p. Stepas.

Pažintis su menu

Po paskelbto nuosprendžio S. Grybauskas dar turėjo praeiti ir Lietuvos kalėjimų golgotas, kuriose galėjo ir žūti, nes jį laikė su pačiais žiauriausiais kriminalistais. Komijos ATSR, Uchtoje, laukė dar vienas pragaras - lagerį amžino įšalo žemėje turėjo pasistatyti patys suvežtieji politiniai kaliniai ir kriminaliniai nusikaltėliai. Darbas buvo sekinantis.

AKIMIRKOS. Konclageriuose pasitaikydavo ir puikių akimirkų.

"Jei ne futbolo varžybos, gal būčiau pasimiręs nuo išsekimo. Pasisekė - įtraukė į futbolo komandą. Dvi savaites nebuvau varomas į darbus ir maitinamas. Šioje komandoje ir susipažinau su Jonu Tatoriu. Užsimezgusi draugystė tęsėsi visą gyvenimą", - pasakojo p. Stepas.

S. Grybauskas pradėjo domėtis menais, skulptūra, visais įmanomais būdais graibydamas literatūrą apie meną. Tas polinkis jau buvo išryškėjęs dar Telšių gimnazijoje. Uchtoje tiesiog pradėjo gilintis iš esmės. Kai juos perkėlė į Kazachstano griežtojo režimo lagerį Balchaše, kaip tik buvo statomi Kultūros namai. Ir Stepas su Jonu buvo pristatyti jau ne prie pačių sunkiausių darbų, o Balchašo kultūros namų apdailai.

"Nors grįžus po darbo į lagerį mus užrakindavo, negalėjome vaikščioti po teritoriją, bet čia jau nebebadavau, netgi nusipenėjau, nes už atlikus darbus gerai pamaitindavo. O kartais ir klausdavo, ko už darbą norėčiau. Prašydavau knygų apie meną, nes jaučiau, kad man trūksta žinių", - pasakojo jubiliatas.

Sugrįžimas

Tik 1957-aisiais S. Grybauskas grįžo į Lietuvą. Šeima jau buvo įsikūrusi Čikagoje. Tuo metu jau buvo išleistas įsakymas draudžiantis registruoti grįžusius politinius kalinius ir tremtinius. Tad S. Grybauskas nuvažiavo į Eišiškes pas lagerio draugą gydytoją.

LEDO RUTULYS. Druskininkuose S. Grybauskas (ketvirtas iš kairės) žaidė ledo rutulį.

"Jis savo pažinčių dėka sugebėjo mane priregistruoti. Meninio darbo čia, kaip ir lageriuose, radosi. O paskui tų pačių darbų dirbti pakvietė į Druskininkus. Ir iš karto priregistravo, paskyrė dviejų kambarių namelį. Kartą, nuvažiavęs į Vilnių, sutikau Joną Tatorį, kurio irgi niekas neregistravo, glaudėsi jis vyskupijoje. Pasiūliau atvažiuoti į Druskininkus, į tą man skirtą namelį. Registracijos reikalus pavyko sutvarkyti. Viename kambaryje įsikūrė Jonas su žmona, kitame - mudu su Danute: Druskininkuose atradau gyvenimo draugę - lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją. Susipažinome prie teniso stalo", - prisiminė p. Stepas.

BIČIULIAI. Stepą Grybauską ir Joną Tatorį draugystėn suvedė Uchtos gulagas.

Bus daugiau

Anonsas

Kitą savaitę skaitykite, kaip S. Grybauskas su Jonu Tatoriu atsidūrė Klaipėdoje. Kas juos siejo su Marijos Taikos Karalienės bažnyčios statyba, "Baltijos" laivų statykla? Ir kaip S. Grybausko sukurtas Klaipėdos greitosios medicininės pagalbos stoties maketas atsidūrė pasaulinėje parodoje ir net buvo įvertintas "Grand prix".