Artūras Juškėnas: "Ukrainoje padėjau tašką"

"Zaporožės gatvėse mačiau ir protestų, ir žmonių su beisbolo lazdomis, tačiau jaučiausi saugus. Policija greitai numalšindavo protesto akcijas. Zaporožėje buvo pakankamai ramu, tačiau maždaug už 200 kilometrų nuo mūsų - Mariupolyje ir Slovianske buvo tikrai daug neramumų. Zaporožėje žmonės dieną pradeda nuo žinių: visi seka įvykius, domisi, ar per naktį nieko kraupaus neįvyko. Jau buvau pripratęs, kad žmonės gatvėse kalba tik apie politinę padėtį ir vykstančius neramumus", - "Vakarų ekspresui" sakė į Klaipėdą grįžęs A. Juškėnas.

Jis pabrėžė, kad su ZTR klubu išsiskyrė civilizuotai ir taikiai.

"Klubo vadovybė surengė ir savotišką atsisveikinimo vakarėlį. Kol kas nežinau, ar dirbsiu "Dragūno" treneriu, ar bandysiu šioje ekipoje imtis kitos veiklos - pritraukti daugiau rėmėjų. Tiesiog dabar noriu šiek tiek pailsėti, o paskui - bus matyti", - situaciją "Vakarų ekspresui" aiškino vienas iš "Dragūno" ekipos įkūrėjų.

Mušėsi per treniruotes

Papasakokite apie savo patirtį ZTR ekipoje plačiau. Ar nenusivylėte, kad ragavote legionieriaus duonos? - pasiteiravome A. Juškėno.

Pradėkime nuo pradžių: prieš vykdamas į Ukrainą, mąsčiau, kad po dviejų trijų mėnesių apsispręsiu, ar ZTR ekipoje norėsiu likti ilgiau. Tai juk mano pirmoji patirtis profesionaliame užsienio rankinio klube. Nežinojau, ar susidorosiu su šiuo iššūkiu.

REZULTATAI. Artūro Juškėno treniruojama ZTR komanda Ukrainos rankinio čempionate liko trečia, o Europos rankinio federacijos Iššūkio taurės varžybose iškrito ketvirtfinalyje po atkaklios kovos rezultatu 29:31 nusileidusi Švedijos "Savehof" ekipai. Švedai kaunasi šių varžybų finale.

Sezono pradžia buvo gera - galingai priešinomės pagrindinei savo varžovei, galingos sudėties Čempionų lygos Zaporožės "Motor" komandai. Iškovojome pergalių Ukrainos čempionate, žaidimo kreivė kilo į viršų. Mačiau, kad žaidėjai tobulėja, ir tai mane tenkino.

Visgi antroje sezono pusėje mums jau reikėjo dėliotis planus ateinančiam sezonui. Dalis žaidėjų sužinojo, kad kitąmet su jais nebebus pratęstos sutartys. Prasidėjo negeri dalykai. Nenoriu jų vardinti, nes pats nelabai tai supratau. Nenuostabu, kad ėmėme prasčiau žaisti, buvo ir nelabai gerų rungtynių.

Galbūt prie to prisidėjo ir Ukrainoje tvyranti ne itin maloni politinė padėtis?

Manau, kad ir tai prisidėjo. Komandoje buvo keturi rusai. Jie į treniruotes vykdavo su savo automobiliais, tačiau nusiimdavo rusiškus numerius. Buvo ir tokių, kurie dėl neramumų iš Ukrainos išgabeno savo šeimas. Zaporožėje grėsmės nejautėme, tačiau negalėčiau sakyti, kad ta situacija mūsų neveikė. Vakarais, kai būdavo mažiau policijos, į gatves stengdavomės neiti.

Teko girdėti, kad ZTR žaidėjai net per treniruotes vienas prieš kitą paleisdavo į darbą kumščius.

Tai buvo du ar tris kartus, tačiau nemanyčiau, kad tai tikrai dėl politinės situacijos, tiesiog toks jų mentalitetas. Jie vieną dieną susimuša, kitą dieną - jau draugai, gali normaliai bendrauti. Prieš išvykdamas į Ukrainą žinojau tokį jų charakterį. Žinoma, man buvo keista, juolab kai matau prieš akis visai kitokį pavyzdį "Dragūno" ekipoje. Dragūniečiai visur ir visada - tarsi šeima, palaiko vienas kitą, kur tik gali. Galbūt ZTR žaidėjai nepagrįstus agresyvus proveržius išreikšdavo dėl to, kad bandė kovoti dėl savo laiko aikštelėje, bijojo dėl savo kontraktų ir panašiai. Juk jie profesionalai, uždirbantys didžiules pinigų sumas. Pasakysiu jums atvirai, kai kurie "Dragūno" žaidėjai, gaunantys kur kas mažesnes pinigų sumas, prilygstančias stipendijoms, daug profesionaliau žvelgia į treniruočių procesą, atsakomybę ir komandinės dvasios jausmą, nei tie vadinami rankinio profesionalai.

Grįš ir Tadas Stankevičius

Ar nesigailite, kad ryžotės išvykti į Ukrainą?

Tikrai, kad ne. Visą gyvenimą svajojau treniruoti kokį užsienio profesionalų klubą ir mano svajonė išsipildė. Pabandžiau, sužinojau, kas tai yra. Pagyvenau kitoje šalyje. Mano akimis, į gera keitėsi ZTR žaidėjų žaidimas.

Europos rankinio federacijos Iššūkio taurės ketvirtfinalio rungtynėse su Švedijos "Savehof" atkakliai grūmėmės, tačiau rezultatu 29:31 (13:13) pralaimėjome. Dabar švedai kaunasi Europos rankinio federacijos Iššūkio taurės finale. Pagrindinis ZTR rėmėjas kėlė tikslą iškovoti Europos rankinio federacijos Iššūkio taurę, tačiau tai nepavyko.

PROTESTAS. Tokius vaizdus klaipėdiečiui Artūrui Juškėnui teko matyti šalia Zaporožės.

Mano klaida buvo ta, kad aš sutikau treniruoti komandą, kuri jau buvo sukomplektuota be manęs, ir negalėjau jos keisti.

ZTR komandoje - net devyni žaidėjai, aukštesni nei du metrai. Jie lėti ir tai neatitinka mano propaguojamo žaidimo stiliaus. Aš propaguoju greitą žaidimą, tačiau su tais žaidėjais tokio žaidimo žaisti negalėjome.

Galiausiai ZTR vadovus pavyko įkalbėti, jog ekipą papildytų linijos žaidėjas Tadas Stankevičius. Kaip matėte Europos rankinio federacijos Iššūkio taurės ketvirtfinalio rungtynėse Klaipėdoje, jam pavyko gerai įsilieti į žaidimą. Jis buvo tarp rezultatyviausių žaidėjų. Tačiau vėliau jis sulaukdavo vis mažiau perdavimų ir rinko mažiau įvarčių. Žinia, linijos žaidėjai turi būti "maitinami" kamuoliais, tačiau vėliau to iš komandos draugų trūko. Aš ZTR vadovams sakiau, kad būtina pasikviesti ne tik Tadą Stankevičių, bet ir kitą "Dragūno" žaidėją Beną Petreikį. Juk tai tandemas. Jie kartu gali daug ką padaryti. Visgi jie neturėjo finansinių galimybių tai padaryti ir teko tenkintis tik Tadu.

Deja, su Tadu ZTR klubo vadovybė sutarties ateinančiam sezonui nepratęsė. Nemanau, kad jis grįš į "Dragūną". Tikiu, kad jis gali tęsti legionieriaus karjerą kokiame nors kitame užsienio šalies klube.

Liks Klaipėdoje

Ar Jūs ryžtumėtės dar kada nors ragauti legionieriaus duonos?

Niekada nesakau niekada, tačiau jei dabar kas pasiūlytų, jau svarstyčiau labiau. Viena iš sąlygų būtų, kad galėčiau pats komplektuoti ekipą. Tik tokiu būdu gali suburti tokią komandą, kuri atitinka tavo žaidimo filosofiją.

Ką artimiausiu metu veiksite?

Tiesiog dabar noriu pailsėti nuo rankinio. ZTR ekipoje buvo daug treniruočių ir ne tiek daug varžybų, tad aiškinti ir mokyti teko labai daug. Tai vargino. Į treniruotes susirinkdavo kaskart po 20 žaidėjų, kai, tarkime, į "Dragūno" treniruotes kasdien susirenka geriausiu atveju po 12-14 žaidėjų. Ukrainoje krūvis buvo didesnis.

Greitai reikės pradėti mąstyti apie ateinantį "Dragūno" sezoną. Labai ačiū Migliui Astrauskui, kuris ir šiemet atliko didelį darbą - nuvedė "Dragūno" komandą iki aukščiausio laiptelio. Kai buvau Ukrainoje, daug juodo darbo atliko ir klubo vadovas Viktoras Šiukšteris, trenerė Rasa Juškėnienė. Jie tempė visą komandos vežimą, atliko naudingą administracinį darbą.

Kalbant apie ateinantį "Dragūno" sezoną, nežinau, kas kitąmet treniruos ekipą. Miglius Astrauskas dėl šeimos išvyksta gyventi į Kauną. Kito tokio trenerio, kuris atitiktų "Dragūno" stilių, vizijas, bent jau mintyse apmąstęs visus kandidatus, Lietuvos rankinio trenerius, nematau. Nežinau, gal ir vėl pačiam teks stoti prie "Dragūno" vairo. Viską parodys ateitis.