Šįkart priminsime tris tokias dienas, pradedant nuo krepšinio katastrofos, 1993 m. birželį įvykusios Vroclave.
1993 m., Vroclavas
Gyvenime netrūksta tikrų katastrofų, pareikalaujančių žmonių gyvybių, todėl šis žodis gal ir nėra tinkamas kalbant apie sportininkų pralaimėjimus. Kita vertus, tai, kas 1993 m. įvyko Lenkijos mieste Vroclave, nusipelno apibūdinimo „krepšinio katastrofa“.
Mat pasekmės buvo ypač skaudžios, Lietuva vienu ypu prarado galimybes dalyvauti dviejuose turnyruose - 1993 m. Europos ir 1994 m. pasaulio čempionatuose.
1993 m. Europos pirmenybių atranka įvyko anksčiau, nei Tarptautinė krepšinio federacija
(FIBA) pripažino Lietuvą ir daugelį kitų valstybių, ištrūkusių iš sovietinio lagerio. Todėl čempionato komandų skaičius padidintas iki 16, surengtas papildomas atrankos etapas Vroclave. Pirmajame jo etape burtai Lietuvos komandą suvedė su aikštelės šeimininkais lenkais ir su baltarusiais.
Vlado Garasto treniruojamoje rinktinėje trūko Arvydo Sabonio ir Rimo Kurtinaičio, Šarūnas Marčiulionis į nacionalinę komandą atvyko traumuotas. Kita vertus, lietuviai buvo 1992 m. olimpinių žaidynių bronzos medalių laimėtojai ir, nepaisant netekčių, aiškūs grupės favoritai.
Vroclave jie atliko darbo dalį, kuri atrodė sunkesnė - 102:99 įveikė lenkus. 25 taškus pelnė Š.Marčiulionis, 22 - Gintaras Krapikas.
Lenkai žaidė 1991 m. Europos čempionate, kuriame dalyvavo tik aštuonios komandos, taigi jie turėjo gan stiprią rinktinę. Baltarusijos ekipa atrodė lengvesnis grobis, tačiau jai pralaimėta 80:88.
Juodoji diena buvo 1993 m. gegužės 31-oji. Po šio antausio beliko apgailestauti, kad mače su lenkais išbarstyta 15 taškų persvara ir tikėtis, jog kelią į kitą etapą atvers tinkamas rezultatas varžovų akistatoje.
Stebuklas neįvyko, birželio 1 d. lenkai įveikė baltarusius 81:75. Lietuviai dėl prasčiausio taškų santykio grupėje liko paskutiniai ir pasirodymą baigė. Varžovai buvo apkaltinti susitarimu.
Anot V.Garasto, lenkai papirko baltarusius sportine apranga ir avalyne. Tai buvo mojavimas kumščiais po mūšio. Nepatekusi į Vokietijoje vykusias Europos pirmenybes, Lietuva savaime neteko šanso patekti į 1994 m. pasaulio čempionatą. Beje, už Europos pirmenybių borto liko ir mūsiškius aplenkusios komandos. Nei lenkai, nei baltarusiai Vroclave neperžengė antrojo atrankos etapo barjero.
1999 m., Paryžius
Kartais pralaimėjimai būna labai apmaudūs, bet, aistroms šiek tiek nurimus, tenka pripažinti, kad nieko nuostabaus neįvyko. Pavyzdžiui, po skandalingo 1995 m. Europos čempionato finalo lietuviai kaltino teisėjus ir manė, kad iš jų pavogtas auksas. Tačiau negalima neigti, kad galinga Jugoslavijos rinktinė potencialu bent jau nenusileido mūsiškiams, netgi juos lenkė.
Visai kitoks buvo pralaimėjimas ispanams 1999 m. Europos čempionate Prancūzijoje, sudaužęs viltis iškovoti medalius. Juk į Prancūziją nuvyko viena stipriausių, bent jau popieriuje, visų laikų Lietuvos komandų. Rinktinės treneris Jonas Kazlauskas ir šeši žaidėjai tais metais su Kauno „Žalgiriu“ laimėjo Eurolygą.
Prie jų prisidėjo A.Sabonis, Artūras Karnišovas, Gintaras Einikis, Šarūnas Jasikevičius. Tiesa, pastarasis tuo metu dar nebuvo žvaigždė. Š.Jasikevičius į Prancūziją vyko baigęs savo pirmąjį profesionalo sezoną Vilniaus „Lietuvos ryte“.
Lietuviai čempionatą pradėjo sensacingu pralaimėjimu čekams, bet paskui pasiekė penkias pergales iš eilės ir visas - dviženkliu skirtumu. Pavyzdžiui, būsimus čempionus italus jie antrajame etape nugalėjo 74:62. Atrodė, kad nėra tokios jėgos, kuri galėtų sustabdyti J.Kazlausko kariauną. Juo labiau nepanašūs į tokią jėgą atrodė ispanai, antrojo etapo E grupėje likę tik ketvirti.
„Aišku, stengsimės kovoti, tačiau jūs esate šių rungtynių favoritai“, - prieš ketvirtfinalio susitikimą sakė ispanų treneris Lolas Sainsas (Lolo Sainz). Visgi po liepos 1 d. Paryžiuje vykusių rungtynių švieslentė rodė skaičius 74:72 Ispanijos rinktinės naudai. 35 min. lietuviai atsiliko 10 taškų skirtumu, o tapti gelbėtoju pabandė tritaškių salvę paleidęs Š.Jasikevičius.
Įžaidėjas tose rungtynėse surinko 22 taškus, bet pritrūko vieno taiklaus metimo. Paskutinei atakai mūsų rinktinė turėjo 11 sek., tačiau išplėšti pratęsimą bandęs Š.Jasikevičius nepataikė iš vidutinio nuotolio.
Kaip didžiausias lietuvių skriaudikas prisimenamas 28 taškus pelnęs Albertas Hereras (Alberto Herreros), tačiau labai svarbų vaidmenį atliko ir Inakis de Migelis (Inaki de Miguel). 205 cm ūgio „centras“ puikiai gynėsi prieš A.Sabonį. Iš kantrybės išvestas Sabas per 16 min. pataikė 1 iš 3 metimų, surinko tik 3 taškus ir išnaudojo pražangų limitą.
„Stengėmės nuteikti žaidėjus, kalbėjome, kad ispanai stiprūs varžovai, tačiau į aikštelę krepšininkai išėjo per daug tikėdami pergale“, - po nesėkmės teigė J.Kazlauskas. „Tai vis dar atrodo kaip slogus sapnas“, - sakė puolėjas Dainius Adomaitis. Po ketvirtfinalio lietuviai sutriuškino turkus bei rusus, užėmė penktąją vietą ir pateko į 2000 m. olimpines žaidynes, tačiau 1999-ųjų rinktinės „lubos“ buvo tikrai ne penktoji pozicija.
2001 m., Ankara
Galima pajuokauti, kad Lietuvos rinktinė turėjo bjaurų įprotį po sėkmingų olimpinių žaidynių susigadinti įvaizdį Europos čempionatuose. Kai tik ji iškovodavo olimpinius medalius, kitais metais Europos pirmenybėse nenuveikdavo nieko ypatingo arba, kaip 1993-iaisiais, apskritai į jas nepatekdavo. 1997 m. užimta šeštoji vieta nebuvo fiasko, nes komandoje vyko kartų kaita. Tačiau 2001 m. pasirodymui žodis „fiasko“ puikiai tinka.
2000 m. J.Kazlausko treniruojama rinktinė pelnė olimpinę bronzą, o per kitus metus komanda nesubyrėjo, sudėtis išliko labai panaši, nors paskutinėse draugiškose rungtynėse traumą patyrė Darius Maskoliūnas. Visgi 2001-aisiais kažkas buvo ne taip ir tai jautėsi dar prieš čempionatą. J.Kazlauskas sakė, kad yra nepatenkintas komandos pasiruošimu. Po čempionato rinktinės vadovas Algimantas Pavilonis pripažino, kad nevertėjo keliauti į draugišką turnyrą Argentinoje. Ilga kelionė ne padėjo pasiruošti, o nuvargino krepšininkus.
Europos čempionatas Turkijoje mūsiškiams klostėsi pagal principą „kuo toliau, tuo blogiau“. Pirmosiose rungtynėse ukrainiečiai daug problemų nepridarė, antrosiose Izraelio krepšininkai privertė pasinervinti, o trečiąsias lietuviai pralaimėjo prancūzams. Pagal tuometinę sistemą tiesiai į ketvirtfinalį pateko tik grupės nugalėtojai. Antrąją vietą užėmę lietuviai aštuntfinalyje susidūrė su latviais.
Rugsėjo 3 d. Ankaroje „braliukai“ užkūrė tokią pirtį, kokios Lietuvoje turbūt nesitikėjo net didžiausi pesimistai. Pataikę net 14 iš 22 tritaškių, latviai sudorojo mūsų rinktinę 94:76. Pavojingiausias kaimynų žaidėjas buvo „Žalgiryje“ vėliau žaidęs ir jį treniravęs Ainaras Bagatskis, kurio sąskaitoje - 25 taškai.
Tuo metu lietuviai pataikė tik 7 iš 29 tolimų metimų. Ypač nesisekė komandos lyderiams. Š.Jasikevičius pataikė tik 1 iš 11, Saulius Štombergas - 2 iš 11 metimų.
Lietuvos rinktinei čempionatas tuo ir baigėsi. Grįžęs namo, J.Kazlauskas atsiprašė gerbėjų ir atsistatydino iš pareigų. 2001-aisiais, kaip ir 1993-iaisiais, nesėkmė buvo dvigubai skaudi, nes dėl nesėkmingo pasirodymo „nuplaukė“ šansas dalyvauti 2002 m. pasaulio čempionate.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą