Vos susitikome, prakalbote apie savo nerimą dėl kortų, įkurtų 1973 metais, kuriuose vyko Lietuvos ir buvusios Tarybų Sąjungos rinktinių turnyrai, ateities. Ir dabar sezono metu kortuose žaidžia apie pusę tūkstančio klaipėdiečių - nuo penkerių iki aštuoniasdešimties metų amžiaus.
Aš čia esu nuo 1975 metų: kai statėme tvorą, aplinkui augo kopūstai ir bulvės. Aikštynas pakeitė keturis šeimininkus, tačiau nė vienam iš jų jis nereikalingas. Nuomos sutartis baigiasi kitais metais, ir žmonės kalba, jog šioje nuostabioje teritorijoje norima pastatyti viešbutį. 2013 metais Klaipėdoje turi būti IX pasaulio lietuvių sporto žaidynės - kur tada vyktų varžybos? Aš stengčiausi, kad būtų įtraukti lauko tenisininkai, kuriems per 75 metus. Tuomet aš bandyčiau iškovoti aukso medalį. Kol gyvas būsiu, aikštyno neatiduosiu. Mane ir iš darbo buvo vienas aikštyno savininkas išvaręs, paskui atsiprašė per "gulianką"...
Tie, kurie lanko aikštyną, jus vadina "dūšios" žmogumi. Gyvenimas ją tokią nušlifavo?
Tikrai taip sako? Mano gyvenimas toks. Gimiau Biržuose, kariuomenėje tarnavau prie namų, Latvijoje, o paskui patraukė jūra. Žvejojome tik silkes Atlanto vandenyje. Vieną kartą užsupo laivą, galvoju: Dieve mano, kur aš pakliuvau? Dešimt metų ir keturis mėnesius - tik dangus ir vanduo. Vėliau 22 metus dirbau mėsos kombinate darbininku ir cecho meistru. Gaminome žemaičių ir tarybinį skilandį, dešras, kurių mūsų parduotuvėse nebuvo, o iškeliaudavo į Leningradą, į Maskvą. Algos gaudavome 90 rublių.
O vėlesniais laikais nutiko tokia istorija: mes apie 30 kilogramų skilandžio nusiuntėme palangiškiams, kad jie už šiuos delikatesus žinomam partijos veikėjui padovanotų gintarų. Taip reikėjo.
Pradėjote nuo miestučių sporto, senovinio rusų žaidimo, kuris buvo populiarus Karelijoje, Suomijoje, Estijoje bei mūsų Kuršių nerijoje.
Miestučius žaisti pradėjau, kai grįžau iš jūros. Tai nuostabi sporto šaka, kur žaidėjai su metama lazda turi išmušti iš laukelio tam tikru būdu sudėtas lazdeles. Šešiolika metų važinėjau į čempionatus po visą Tarybų Sąjungą, dalyvaudavo penkiolika respublikų. Miestučiai buvo nacionalinis rusų žaidimas, nes juos žaidė Leninas!
Velionis direktorius Kazimieras Vizbaras, labai nuoširdus žmogus, niekuomet nieko nepavadino vagimi, nors kiekvieną dieną per pietus ir vakare išnešdavome po keturis "šliosus", sveriančius po kilogramą, servelato. Iš per dvidešimt metų vogtų dešrų galėtum didžiulius kalnus suversti!
Aš kombinato "čerdake" pasidariau treniruočių aikštelę, kad miestučius galėtume žaisti ir žiemą. Direktorius, iš arti pamatęs žaidimą, susižavėjo, ir kartą, truputį "paėmęs", sako: "Tu, Adolfai, esi kandidatas į TSRS sporto meistrus, tai jeigu juo tapsi ir parveši sidabrinį ženkliuką, gausi žiguliukus." Sukirtom rankas.
Išvykote į čempionatą Kijeve. Ar pavyko parsivežti tą sidabro ženkliuką?
Buvo sustatyta 15 figūrų, ir 24 lazdos metimais turėjai jas numušti, kad taptumei TSRS sporto meistru. Per tris dienas turėjai numušti 90 figūrų per 130 metimų. Iškritau jau pirmąją dieną.
Aš turėjau pasiėmęs kortas su sekso paveiksliukais, kurias man žinomas boksininkas parvežė iš Italijos. Po varžybų susėdome prie stalo. Mes, pabaltijiečiai, jautėmės esantys išdidesni, o paprastuolis federacijos pirmininkas, tas kortas pamatęs, susijaudino. Sakau: "Ja vam ich dariu" - dovanoju. Tada jis pasakė, kad bus paprasta padaryti mane TSRS sporto meistru.
Po kiek laiko paskambinu mėsos kombinato direktoriui ir primenu apie automobilį. Jis sako, kad jau turiu vieną, negali skirti, bet po mėnesio išėjo įstatymas, kad gamykla gali skirti ir antrą automobilį. Gavau raudoną "šeštuką", tai tiek prisigėrėm su draugu, net vartus mums atidarė. Tą automobilį profsąjunga turėjo skirti valgyklos šefei, bet direktoriaus žodis nusvėrė.
Kodėl miestučių sportas nunyko?
Kai atgavome nepriklausomybę, manyta, jog jį žaisti netinka latviams, estams. Iš tikrųjų galėtume atgaivinti senovinį lietuvių nacionalinį žaidimą ripką. Jis panašus į ledo ritulį.
Lauko tenisą pradėjote žaisti būdamas šešiasdešimties, vėliau Lauko teniso sporto federacija įkūrė Adolfo Krizonio vardo taurę, jūsų rūpesčiu įkurta Trenerių federacija. Nuolat tvarkote, lopote aikštyną, pasodinote jo teritorijoje medžių, vijoklių.
Pastebėjau, kad pradėjau pilnėti: važiuodamas autobusu, sušlamšdavau "Pajūrio" dešros kilogramą. Netikėtai užėjau į aikštyną, paprašiau leisti pabandyti, pasiskolinau raketę, kamuoliukų ir pradėjau daužyti į sienelę. Dabar turiu tokią raketę, kuria žaidžia geriausias Lietuvos tenisininkas Ričardas Berankis. Radusi tokios net nepakeltumėt, o kainuoja ji 800 litų. Namuose, ant sekcijos, saugau apie 30 šalies lauko teniso čempionų medalių.
Kuo patrauklus šis sportas?
Kai pradedi žaisti - supranti... Paukščiai neturi proto, bet jie gudresni už žmogų; kai pagalvoji, kur nulekia, kaip orientuojasi, kaip tie pingvinai nukeliauja tūkstantį kilometrų, kad padėtų kiaušinius. Žmogui Dievas davė tokį protą, kad pradeda žaisti ir negali sutvarkyti nervų. Nepajunti, kad jau esi šlapias, nors gręžk. Ir sukyla azartas kovoti, ir atsiranda tos valios. O grožis yra tas, kad jei varžovas gražiai žaidžia, tai aš turiu dar gražiau. Man jau 79 metai, bet nesu pavargęs.
Darbas prie sienelės yra daug geriau už trenerį, nė vienos dienos su juo nedirbau. Parodė, kaip reikia kojas prilenkti, ir tiek. Atėjęs į mėsos kombinatą juk nemokėjau peilio paimti, o ten žmonės taip pjaustė, kad mėsa kaip gyva vartaliojosi. Ir sportui reikalinga patirtis. Ne vieną vaikiną esu nuskriaudęs iki ašarų - pralošė prieš tokį senuką.
Toks Tomas, teniso aikštyne augęs nuo penkerių metų, dabar yra treneris, jis gražiai dirba su vaikais. Įdomus dalykas žiūrėti, kaip žaidžia 5 metų vaikeliai: pamiršta, ką daro, ir vėl muša kamuoliukus. Senukų kortuose mažėja, Vilniuje jų liko tik keturi.
Girdėjau, esate draugai su pranciškonų vienuoliu broliu Benediktu?
Jis pastatė aikštyną už onkologinės ligoninės koplyčios, kur buvo medelynas. Su juo ketverius metus esame lauko teniso partneriai.
Tai ir apie Dievą pasikalbate?
Benediktas paprašė manęs neklausti tokių klausimų, į kuriuos ir jis negali atsakyti. Manau, kad Jėzus buvo istorinė asmenybė, bet apie jį Šventame Rašte prirašyta legendų. Mes tikime Dievą, bet kaip jis atrodo, niekas nežino, nes niekas dar negrįžo iš ano pasaulio. Velnią piešiame su ragais, bet pajuokauju, kad gal pekloj šiltesnis klimatas ir linksmesnė kompanija.
Esate sveikuolis, nerūkote, negeriate. Ar sportas nekenkia sveikatai?
Rūkiau, bet labai seniai mečiau. O dėl gėrimo... Esu trylika kartų buvęs piršliu, tos poros tebegyvena kartu. Mane ir "korė" trylika kartų, vestuvininkų susirinkdavo ir po šimtą. Pats darydavau "Piršlio kraują" iš to paties "šnapso", tik visokio "brudo" dėdavau, kad būtų neskanus, ir kiekvienas turėdavo išlenkti po stikliuką - tada ir aš paimdavau kaip reikiant. Paragindavau ir svečius išgerti už jaunuosius, kad jie sėdėtų susiglaudę, kitaip dantys bus reti. Bet reikia turėti saiką, žinote, kaip girtuokliai sako, paskutinis degtinės butelis būna pigiausias.
Kartą žaidžiant galva apsvaigo, sugriebiau tinklą. Kai nuėjau pas daktarą, nieko nerado. Paprašiau leisti minti dviratį, kol pasidarys negera, myniau tiek, kad liepė liautis.
Pernai su žmona atšventėte auksines vestuves. Ar gyvenimas buvo rožėmis klotas?
Gyvenimu nesiskundžiu. Tik ištiko tragedija, kad mano su žmona kraujo grupės neatitinka, tai gimė trys vaikai ir neišgyveno. Paskui paėmėme auginti giminaitę. Ta giminaitė ištekėjo būdama devyniolikos, o kai ji turėjo dvejų metų dukrelę, giminaitę labai žiauriai nužudė. Dabar jos mergytė užaugo, jai 24 metai, gyvena Vilniuje.
Turiu nuostabų žmogų - savo žmoną Onutę. Po penkiasdešimties metų, praleistų kartu, sukūriau jai dainą pagal "Lietuva brangi" melodiją. Tą dainą draudė dainuoti tarybiniais laikais, ir kai vis dėlto per vestuves ją užtraukdavau, būdavo daug žmonių, kurie pagerbdami atsistodavo.
Žmona mane labai myli, prižiūri. Dabar meilė yra tokia: kai noriu, televizorių žiūriu, kada noriu, einu pamiegot, kada noriu - išeinu. Ji supranta, kodėl namuose mažai būnu, man reikia nueit į visas sporto varžybas. Aš neįsivaizduoju, kaip galima palikti tokį brangų žmogų, kurį gerbi, ir išeiti su kita moterimi, kuri negali būti geresnė už pirmąją - tu pats blogesnis. Ta ištikimybė, prieraišumas yra didžiausias gyvenimo pasiekimas ir turtas. Nors ir kurio charakteris ugninis, gali prisitaikyti. Man Onutė iki šiol yra gražuolė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą