Vidmantas Urbonas - geležinis žmogus, gimęs du kartus
Vidmantas Urbonas - geležinis žmogus, gimęs du kartus

"Žmogaus likimas - lyg gūsingo vėjo blaškomas šapelis. Mes šioje žemėje esame tik laikini svečiai, tad privalome atsigręžti į gamtą ir gyventi taip, jog jai nepakenktume ir net būtume naudingi", - tokia filosofija vadovaujasi pasaulio ultratriatlono čempionas ir rekordininkas, įvairių ekologinių akcijų iniciatorius Vidmantas Urbonas.

53 metų vyriškis, kuriam prieš daugiau nei dešimtmetį medikai prognozavo ateitį neįgaliojo vežimėlyje, parodė tvirtą charakterį ir valią - sugebėjo atsistoti ant kojų ir iki šiol stebina įvairiomis plaukimo akcijomis: 2007 metais perplaukė Baltijos jūrą ir užsibrėžė tikslą akcijos "Vanduo - tai gyvybė" metu per 5 metus įveikti 5 gėlo vandens ežerus, esančius įvairiuose žemynuose.

2009 metais jis perplaukė Titikakos ežerą Pietų Amerikoje ir šį plaukimą skyrė Lietuvos vardo tūkstantmečiui, 2010 metais - Jeloustouno ežerą Jungtinėse Amerikos Valstijose, skirdamas plaukimą Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms.

2011 metais V. Urbonas Rusijoje įveikė giliausią ir vieną šalčiausių pasaulio ežerų - Baikalą.

2012 metais perplaukė Didįjį ežerą Tasmanijos saloje (Australija), o 2013 metų sausį planuoja perplaukti Tanos ežerą Rytų Afrikoje, Etiopijoje.

Po plaukimo - reanimacijoje

Šis nežmoniškos valios ir tvirto užsispyrimo vyriškis prieš 13 metų buvo atsidūręs kryžkelėje - net medikai buvo suabejoję, ar V. Urbonui bepavyks pakilti iš lovos.

1999 m. liepos pabaigoje ir rugpjūčio pradžioje V. Urbonas Nemunu plaukė nuo Baltarusijos sienos iki Rusnės. Kiekvieną dieną vandenyje išbuvęs po 11-12 valandų, per beveik 8 paras jis nuplaukė 460 km.

Tačiau tuomet po tokio išbandymo jo gyvybė kabojo ant plauko. Per dažni dideli fiziniai krūviai, dėl kurių inkstai nespėjo valyti organizme susikaupusių toksinų, sutrikdė gyvybinių funkcijų, raumenų veiklą. Tuomet jis atsidūrė Vilniaus Santariškių ligoninės reanimacijos skyriuje.

Vidmantai, po šios nelaimės medikai jums prognozavo liūdną ateitį. Kaipgi pavyko "įveikti" medikų prognozes? - pasiteiravome pasaulio ultratriatlono čempiono.

Mano kūnas iki pusės buvo paralyžiuotas. Medikai mane įspėjo, kad likusį gyvenimą praleisiu neįgaliojo vežimėlyje. Apie sportą man niekas net svajoti neleido.

Buvo sunku suvokti, kad vieną dieną buvai lyg ir galingas, galėjai įveikti šimtus kilometrų, o kitą dieną - sukaustytas lovoje.

Ar nors minutei pamąstėte, kad galite niekada ir nebevaikščioti, jau nekalbant apie sportinius rezultatus?

Galvoje kirbėjo mintys: "Žmonės ir vežimėlyje gyvena." 30 parų gulėjau ligoninės palatoje ir nejaučiau kojų. Berods 31-ąją dieną po nelaimės kažkokiu stebuklingu būdu sugebėjau pajudinti vieną kojos pirštą. Daviau sau žodį, jog turiu įveikti negalią. Pamąsčiau: jei pajudinau pirštą, galbūt galiu pajudinti ir du, o gal net ir visą pėdą. Taip prasidėjo mano atgimimas. Vėliau jau pakilau iš lovos ir sugalvojau pats nueiti išsivalyti dantis. Iki prausyklos, kuri buvo už kelių metrų, ėjau gal dvi valandas. Tiesiog kantriai įveikiau centimetrą po centimetro.

Dar po savaitės jau vaikščiojau ligoninės koridoriais, dar po mėnesio jau plaukiojau baseine ir bėgiojau manieže.

Tiesiog viską reikėjo mokytis iš naujo. Pamenu, kad manieže pajėgiau įveikti tik 200 metrų. Tada į galvą toptelėjo mintis: prieš kelerius metus man Meksikoje pavyko įveikti dvidešimtkart klasikinį triatloną (nuplaukti 76 km, dviračiu nuvažiuoti 3 600 km ir nubėgti 844 kilometrus) ir tapti pirmuoju planetoje, įveikusiu tokio ilgio distanciją per 18 parų, 5 valandas ir 46 minutes.

Sunku buvo suvokti, kad jau nebegalėsiu įveikti tokių atstumų.

Baseine įveikė 100 km

Turbūt laikas, praleistas ligoninės pataluose, privertė Jus perkainuoti gyvenimo vertybes?

Taip, visai kitaip pradėjau žvelgti į gyvenimą, į žmogaus laikinumą šioje žemėje. Pasikeitė mąstymas.

Aš visuomet vadovaujuosi austrų alpinisto Reinholdo Mesnerio nuostata - visada reikia sugebėti save sustabdyti, kad galėtum sugrįžti ir pabaigti tai, ką pradėjai. Šis alpinistas kopdavo į kalną, atiduodavo daug jėgų, išleisdavo krūvas pinigų, tačiau kuomet iki kalno viršūnės likdavo dešimt metrų, rasdavo išmintingą sprendimą - sustoti ir lipti žemyn. Jis sakydavo: "Tai darau dėl to, kad kitą kartą ateičiau ir užlipčiau į tą kalną. Galėjau į tą kalną užlipti ir dabar, tačiau nežinau, ar būčiau radęs jėgų nulipti žemyn. Geriau savo tikslą įgyvendinti vėliau, nei žūti ir to nepasiekti niekada."

Prieš savo nelaimę jutau, kad man jau sunku ir reikia sustoti, tačiau žmonės šaukė: "Vidmantai, varyk! Tu gali, nenuvilk mūsų!" ir įvyko krizė.

Nors medikai po ligos jums sakė, kad reikia pamiršti ištvermingas akcijas ir žygius, tačiau jūs nesustojate. Iš kur tiek ryžto ir valios?

Gal jau toks mano gyvenimo būdas, tiesiog tokia mano filosofija. Jei protingai viską susidėlioji, tuomet daug ką gali įveikti. Fizinės jėgos reikalingos siekti rekordams, o plaukdamas jūra ar ežeru, rekordų nesiekiu. Tai darau, siekdamas atkreipti visuomenės dėmesį į ekologinę vandens būklę.

Aš augau vienas, be tėvų, vaikų namuose. Šalia buvo upės, ežerai. Visuomet basomis kojomis bėgiojau rasota žole. Tiesiog nuo vaikystės susiliejau su gamta.

Savo akcijomis noriu atkreipti dėmesį į gėlo vandens stygių pasaulyje. Maždaug 13 proc. planetos gyventojų, t. y. apie 800 milijonų žmonių, neturi geriamojo vandens. Noriu pabrėžti, kad reikia saugoti gėlą vandenį.

Žinau, kad 1999 metais Panevėžio baseine per 34 valandas įveikėte 100 kilometrų. Kaip tai įmanoma?

Tuomet buvo puiki akcija, skirta rinkti lėšas Panevėžio vaikų namų auklėtiniams. Viename baseino takelyje plaukiau aš, o kituose - visi norintys galėjo įveikti bent po 200 metrų. Pavyzdžiui, ateidavo žmonės net naktį perplaukti tą atstumą. Iš viso kartu su manimi plaukė net 274 žmonės.

Daugelis manęs klausia, kaip įmanoma įveikti tokius atstumus, kaip galima perplaukti jūrą ir panašiai. Aš jiems atsakau paprastai: reikia pasijusti tuo pačiu vandeniu, reikia tapti ta banga, tuo šapeliu, kurį neša į krantą. Turi būti švarios mintys. Jei su blogomis mintimis pateksi į vandenį, tuomet pradėsi skęsti. Bus sunku. Aš vandenyje tiesiog išsivalau, atsipalaiduoju ir tampu tarsi gamtos dalimi.

Į politiką nebelįs

Vienu metu buvote aktyvus politikas - Panevėžio miesto savivaldybės tarybos narys. Net norėjote patekti į Seimą. Ar nesigailėjote, kad buvote pasukęs į politiką?

Prieš žengiant į politiką, buvau vadinamas žvaigžde ir panašiai. Žiniasklaidoje buvau eskaluojamas kaip šventas žmogus, o vėliau, pasukus į politiką, staiga pasikeičiau ir neva tapau "blogiečiu". Kai tiktai atėjau į politiką ir prasidėjo maišymas su purvais. Bet kuris darbas, ar plaukiau, ar padainuodavau, iš karto viskas su neigiamu atspalviu. Tartum viskas pajungiama politikai. Niekas nežiūri į tavo politinius darbus. Bet jeigu pamato tave turguje su žmona apsiperkant, iš karto išvada, matai, vaikšto į turgų pasireklamuoti. Tas atėjimas į politiką buvo skaudus. Bandžiau suprasti, lyg ir nieko blogo nedariau, tai kodėl aš iš karto blogas? Yra ir kita pusė. Susipažįsti, kas yra politika, pamatai, kas darosi.

Politikai jau pasakiau "ne". Nebenoriu į tai veltis. Išėjau ir nebeketinu grįžti. Ir be politikos šiame gyvenime galima daug ką padaryti. Idėjų turiu daug.

Vidmanto Urbono pasiekimai:

keturiskart ultratriatlono pasaulio vicečempionas, pasaulio čempionas, pasaulio rekordininkas, daugkartinis olimpinės distancijos Lietuvos čempionas, įgyvendino svarbius ekologinius projektus (plaukimas Nemunu (460 km), plaukimas Baltijos jūra (209 km), įveikė keturis gėlo vandens ežerus: Titikakos (Pietų Amerika), Jeloustouno (JAV), Baikalo (Rusija) ir Didįjį ežerą (Australija), gavo ne vieną valstybinį apdovanojimą, auksinę "Olimpinę žvaigždę", tapo Metų žmogumi, buvo išrinktas Garbės panevėžiečiu, turi aukščiausią trenerio kategoriją, 2007 m. kartu su aktore Kristina Kazlauskaite dalyvavo LNK muzikiniame šou "Žvaigždžių duetai", kuriame užėmė 3-ąją vietą ir laimėjo bronzinį mikrofoną.

Sidebar placeholder