Delfinai moko vaikus bendrauti

Lietuvoje sparčiai besiplečiant netradicinėms terapijos šakoms, į šį gydymo būdų sąrašą ketinama įtraukti ir delfinų terapiją. Trys Klaipėdos institucijos susivienijo bendram tikslui - plėsti ir tobulinti vieną iš delfinų terapijos metodų - psichoemocinio ir fizinio lavinimo paslaugą. Šiemet Sveikatos apsaugos ministerija delfinų terapijos paslaugą įtraukė į sveikatingumo paslaugų sąrašą. Apie delfinų terapiją „Vakaro žinios“ kalbėjosi su Lietuvos jūrų muziejaus atstove Nika Puteikiene.

- Ką parodė delfinų terapijos patirtis?

- Nuo 2001 metų delfinariume vyko delfinų terapijos užsiėmimai. Jie iš tiesų buvo dar labai baikštūs, neturėjome jokios patirties. Nors jau statant delfinariumą mūsų komanda buvo girdėjusi, jog Vakarų šalyse delfinai iš tiesų padeda vaikams su negalia. Tais pačiais metais į muziejų paskambino tėveliai iš Lenkijos, auginantys vaiką, turintį autizmo sutrikimą. Mūsų delfinariumas buvo arčiausiai jų esantis, todėl jie paprašė mūsų padėti. Tėveliai jau buvo daug skaitę apie delfinų terapiją ir labai norėjo ją išbandyti. Jie mus įtikino ir tai buvo pirmasis vaikas, su kuriuo išbandėme delfinų terapiją.

- Kaip susidorojote su tokia sudėtinga užduotimi?

- Iš tiesų tokia veikla, kuri buvo susijusi su žmonių sveikata, mums buvo tikras iššūkis ir kėlė daugybę klausimų. Tie pirmieji bandymai buvo viltingi, jais liko patenkinti ir šeima, ir mūsų darbuotojai. Į šį atvejį žiniasklaida atkreipė dėmesį ir sulaukėme susidomėjimo iš lietuvių šeimų, kurios augino sergančius vaikus. Jie pradėjo skambinti ir prašyti pagalbos. Patys tokių paslaugų teikti mes nedrįsome, todėl sukūrėme specialistų grupę iš reabilitologų, psichologų ir psichiatrų. Per metus priėmėme keletą vaikų.

- Kokių rezultatų pavyko sulaukti?

- Kuo daugiau dirbome, tuo daugiau atsirado norinčių išbandyti terapiją. Šeimos, kurios augina vaikus su neišgydomomis ligomis, be abejo, siekia išbandyti viską, kas įmanoma visame pasaulyje. Tokių šeimų buvo turbūt koks šimtas. Dar ir todėl, kad delfinų terapija niekaip negali vaikui pakenkti. Nusprendėme į tai pažiūrėti labai rimtai ir sudarėme sutartis, leidžiančias šią veiklą.

Tai buvo puiki proga pradėti biomedicininį tyrimą, kuriuo norėjome nustatyti, kaip bendravimas su delfinais veikia vaikus, turinčius autizmo sutrikimą. Buvo suformuota tiriamųjų grupė: 20 vaikų, kuriems buvo taikoma delfinų terapija, ir 20, kuriems ji taikoma nebuvo. Nuolat visus juos stebėjome ir žiūrėjome, kokie vyksta pokyčiai vaikų elgsenoje. 81 proc. vaikų nuo 5 iki 10 m., kuriems buvo taikoma terapija, buvo užfiksuotas aiškus autizmo požymių sumažėjimas: didesnis savarankiškumas, geresnis miegas, gebėjimas ilgiau tęsti pradėtą veiklą, sumažėjo autizmui būdingas jautrumas prisilietimams ir fiziniams kontaktams su aplinkiniais. Be to, net 90 proc. eksperimentinės grupės vaikų delfinų terapijos veikloje augo susidomėjimas užsiėmimais, dėmesio koncentracija, atsakingumas, domėjimasis užduočių esme.

- Kaip vyksta patys užsiėmimai?

- Kiekvienam iš terapijos dalyvių suplanuodavome 10 užsiėmimų po 30 min. Jie vykdavo 2 savaites. Užsiėmimuose taip pat dalyvaudavo treneriai ar socialinė darbuotoja, kurie būdavo tarsi tarpininkai tarp vaiko ir delfino. Stengėmės, kad tėveliai dalyvautų užsiėmimuose kuo mažiau, nes jie dažnai stengiasi viską padaryti už vaikus. Mes siekiame, kad vaikas pats suprastų, ką turi daryti, ištiestų rankytę. Delfinai yra ypatingi savo komunikabilumu, jie linkę bendrauti ir improvizuoti. Delfinas, norėdamas bendrauti, žmogų aptaškys keliais lašais, jei į jį nekreipiame dėmesio, jis pavaišins puodeliu vandens, o vėliau užpils ir visą kibirą vandens, kad tik prisiprašytų dėmesio. Tai ir yra pagrindinis terapijos tikslas - užmegzti kontaktą tarp vaiko ir gyvūno. Kadangi vaikai yra nepaprasti, jie didelėje erdvėje būna kupini baimių: jiems nesmagu būti tokioje erdvioje patalpoje, jiems baisu dėl daug vandens. Pirmasis etapas ir yra šių baimių įveikimas ir dėmesio atkreipimas į delfiną. Kai pavyksta, stengiamės tą kontaktą išlaikyti, jį rutulioti, kad vaikas priartėtų prie delfino. Jie žaidžia, laistosi ir bando tą prisijaukinimą, tik prisijaukina čia delfinas vaiką, o ne vaikas delfiną.

Net žaidimas kamuoliu yra labai prasmingas. Delfinai tuo ir ypatingi, kad yra labai panašūs į mus, žmones. Jie, kaip ir mes, intuityviai atsirenka, su kuo bendrauti patinka, su kuo ne. Kartais terapijoje plaukiojant keliems delfinams, vienas kažkuris iš jų atplaukia ir pats pasirenka vaiką. Mėtydami kamuoliukus delfinai moko vaiką teisingo bendravimo. Nes labai dažnai vaikas, kuris neturi kalbos dovanos, grupėje elgiasi neadekvačiai. Delfinas, žaisdamas kamuoliu, auklėja: jei vaikas meta kamuolį skaudžiai, delfinas jam gali atsakyti tuo pačiu. Tačiau kartu delfinas ir moko, rodo, kaip kamuolį reikia mesti draugiškai, kad tai būtų malonu ir teiktų džiaugsmą.

Kai užmezgamas žaidybinis kontaktas, pereinama prie lytėjimo kontakto, kai vaikas glosto delfiną. Jie susipažįsta, sužino vardą, susipažįsta su delfino kūno dalimis. Užsienio literatūroje netgi teigiama, kad delfino lytėjimas gerina smulkiąją motoriką. Tokių tyrimų mes neatlikome, tačiau teko stebėti šeimas. Buvo viena mergaitė iš Latvijos, kuri sirgo cerebriniu paralyžiumi. Kartais per terapiją ji galėdavo nusiauti ir delfiną liesti kojytėmis. Po poros seansų močiutė pasakė, kad mergaitės kojų pirštukai atsipalaidavo taip, kaip atsipalaiduoja po poros savaičių kasdienio masažavimo.

Per paskutinį užsiėmimą, jei yra pakankamai pasiruošęs, vaikas gali lipti į vandenį ir plaukioti su delfinu.

- Kaip Lietuvos gydytojai reaguoja į tokią gydymo galimybę?

- Terapija yra dar viena pagalbos forma žmonėms, turintiems vienokių ar kitokių sutrikimų. Didžioji dalis Lietuvos gydytojų teigiamai reaguoja, nors mes nesame gydytojai, tačiau dažnai mūsų terapijos galimybės yra rekomenduojamos.

- Kaip bus atnaujinamos terapijos paslaugos delfinams grįžus?

- 2015 metais ketinama baigti renovuoti delfinų terapijos centrą ir pasirodymams skirtą salę. Bandysime įgyvendinti ekologinių terapijų centro idėją.

- Ar buvo kokia silpnoji terapijos pusė?

- Tiek kalbant apie vaikus, sirgusius cerebriniu paralyžiumi, tiek apie autizmo sindromo vaikus, mes netyrėme to, kiek ilgai rezultatas po delfinų terapijos išlieka, sugrįžus į įprastą aplinką. Reikėtų kurti metodiką, kaip tą rezultatą įprastoje aplinkoje reikėtų išlaikyti.

- Ar delfinai terapijai turi būti specialiai mokomi?

- Mūsų delfinai yra mokomi tik kaip elgtis per pasirodymus, kaip parodyti tuos triukus, kuriuos jie atlieka gamtoje natūraliai, o terapijos jie nėra specialiai mokomi. Terapijos užsiėmimai remiasi ypatingu išskirtiniu delfinų sugebėjimu ir noru bendrauti, taip pat nuoširdžia emocijų raiška. Delfinai, kaip ir žmonės, yra grupiniai gyvūnai. Jie yra tarpusavyje pasiskirstę funkcijomis, mamytės gali padėti prižiūrėti vienos kitoms vaikus. Jie bendrauja norėdami išgyventi. Matyt, dėl to, kad yra protingos būtybės, juos traukia prie žmonių.

Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"