Senais laikais raupsai reiškė didžiausią gyvenimo nelaimę, kokia tik gali ištikti žmogų. Mat raupsai ne tik palaipsniui suluošindavo kūną, bet ir dvasią. Ligoniai turėdavo kęsti aplinkinių pasibjaurėjimą, ir buvo ne gydomi, o izoliuojami nuo visuomenės lyg nusikaltėliai.
Apie šią seną, tačiau pasaulyje neišnykusią ligą prieš kurį laiką uostamiestyje diskutavo medikai ir mokslininkai iš Lietuvos ir užsienio šalių.
Viena aktyviausių gydytojų, kuriai iki pat šiol tenka susidurti su raupsuotaisiais, yra Vokietijoje gyvenanti medikė ir mokslininkė Romana Drabik.
Gydytoja teigė uostamiestyje apsilankiusi neatsitiktinai. Mat kaip tik Klaipėdoje Antrajam pasauliniam karui baigiantis, 1944 - aisiais, buvo uždarytas viena iš paskutiniųjų raupsuotųjų prieglaudų Europoje - leprozoriumas. Jis uostamiestyje veikė beveik pusę amžiaus - 45-erius metus.
Tačiau, anot gydytojos Romanos Drabik, visą gyvenimą paskyrusios raupsuotųjų gydymui, mes negalime būti tikri, jog tarp mūsų išvis nėra raupsais sergančių žmonių.
Statistika byloja, jog 1984 metais Europoje raupsais sirgo apie 15 tūkst. žmonių, o visame pasaulyje - net penki milijonai.
Pati gydytoja R. Drabik teigė, jog prieš 20 metų ji lankėsi Latvijoje ir Estijoje ir bendravo su raupsais sergančiais žmonėmis.
Šios ligos inkubacinis periodas tęsiasi kelias dešimtis metų, tad simptomai gali išryškėti bet kada. Pasaulis dabar be sienų, tad esą egzistuoja tikimybė, tiesa, nedidelė, užsikrėsti šia liga.
"Europoje raupsų nebėra, tačiau siaubingai daug žmonių šia liga serga besivystančiose šalyse, ypač Indijoje, Brazilijoje. Net 13 organizacijų pasaulyje padeda sergantiesiems raupsais.
Sergantį šia liga žmogų būtina kuo anksčiau išgydyti tuo padedant jam išvengti negalios, kančių ir socialinės atskirties", - sakė žinoma pasaulyje raupsuotųjų gydytoja.
Ligoniai - atstumtieji
Raupsai (lot. lepra) - lėtinė infekcinė liga, pažeidžianti periferinę nervų sistemą, odą, gleivines, limfmazgius, kaulus, sąnarius, akis ir kitus organus.
Pasak gydytojos R. Drabik, dar 3 000 metų pr. Kr. ši liga buvo žinoma Egipte. Raupsai greitai plisdavo dėl skurdo ir nehigieniškų gyvenimo sąlygų.
Sergantieji raupsais buvo ir visuomenės atstumtieji - juos išvarydavo iš miestų ir kaimų į dykynes ar tiesiog nužudydavo. Nelaimingieji privalėdavo vaikščioti skarmaluoti, su varpeliais rankose, kad sveikieji iš tolo žinotų, kad artinasi raupsuotasis.
Vėliau raupsais sergančius žmones imta gydyti specialiuose statiniuose - leprozoriumuose, kuriuose jie būdavo įkalinami iki mirties.
Virsta "liūtaveidžiais"
Mikobakterija (Mycobacterium leprae), bendraujant su sergančiuoju, užsikrečiama pro nosies ir burnos gleivinę, pažeistą odą, lytinius santykius.
Pasak gydytojos R. Drabik, raupsais užsikrečiama tik po glaudaus ir ilgalaikio bendravimo su sergančiu žmogumi. Susirgus raupsais pirmieji požymiai yra ant kūno tamsiaodžiams atsiradusios baltos, o šviesiaodžiams - raudonos dėmės, kurių vietoje oda tampa nejautri.
Kai žmogus suserga mazgine raupsų forma, veido, rankų bei kojų odoje, nosies ir burnos gleivinėje atsiradus rausvų pabrinkusių dėmių, vėliau iš jų susidaro nedideli gelsvi mazgai.
Veide jiems susiliejus, iškrinta antakiai, blakstienai, sustorėja lūpos, sunyksta nosis - taip veidas įgyja liūto "bruožų". Mazgams yrant, atsiveria pūlingos opos, deformuojasi galūnės.
"Beveik pusė sergančių tampa neįgaliais dėl periferinės nervų sistemos pažeidimų, jie gydomi didelėmis dozėmis vaistų ir chirurginiu būdu", - sakė R. Drabik.
Anot gydytojos, raupsais sergantys žmonės dažnai patiria traumų buityje. Indijoje raupsuotos moterys dažnai nusidegina rankas gamindamos valgį, nes nejaučia temperatūros, rankų oda nejautri, žmonės vaikšto basomis, prasiduria kojas ir to nejaučia.
Tai komplikuoja pačios ligos gydymą. Milijonai žmonių išgydyti nuo raupsų, bet tebegyvena su ligos sudarkytais veidais, deformuotomis kojomis ir rankomis, nes nėra lėšų operacijoms.
Raupsų tema - aktuali
Gydytojos R. Drabik teigimu, pastaruosius 10 metų pasaulyje kasmet buvo nustatoma po 200 tūkst. naujų raupsų atvejų.
O 2011 metais, Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, užfiksuotas ryškus sergamumo raupsais šuolis - iš viso apie 230 tūkst. sergančių žmonių.
"Raupsai yra panaši liga į tuberkuliozę, tačiau nuo jos nėra jokių skiepų. Apie šią ligą mes turime kalbėti, ir gydytojai turi mokytis ją atpažinti, nes žmonėms vis daugiau migruojant iš šalies į šalį, augant turizmui, didėja ir tikimybė užsikrėsti.
Juolab kad sergamumas raupsais besivystančiose šalyse išlieka toks pat ar net didėja.
Užsikrėsti didesnę riziką turi kūdikiai, vaikai, silpnesnį imunitetą turintys, lėtinių ligų nukamuoti žmonės, kuriems reikėtų apriboti keliavimą po Indiją ir Braziliją, ar tas Afrikos šalis, kuriose paplitę raupsai. Užsikrėsti galima tik nuo didelį bakterijų skaičių nešiojančio sergančio raupsais žmogaus", - pasakojo gydytoja.
Anot jos, nuo 1982 metų ši liga yra visiškai išgydoma ambulatoriškai, tačiau gydymas didelėmis vaistų dozėmis trunka nuo pusės ar vienerių metų ir ilgiau.
Ašarų sala tebetraukia
Dažnas poilsiautojas, atostogaujantis Graikijos saloje Kretoje, nepraleidžia progos aplankyti ir mažytę gražią salą - Spinalongą. Iš tolo į tvirtovę panaši Spinalonga patiems graikams kelia pagarbią baimę ir liūdesį. Kaip tik šioje saloje ilgus dešimtmečius, atskirti nuo savo šeimų, kankinosi žmonės, susirgusieji raupsais. Vaikai būdavo atplėšiami nuo motinų, išskiriami vyrai su žmonomis...
Į šią raupsuotųjų koloniją saloje galėjo atvykti tik ten dirbantys ir sergančiųjų artimieji, o jie patys negalėjo iš salos iškelti nė kojos. Aplink salą 200 metrų spinduliu net buvo draudžiama žvejoti.
Šių žmonių kančios, patirtos prieš pusę amžiaus, aprašytos britės rašytojos Viktorijos Hislop bestseleryje "Sala", pagal kurį neseniai sukurtas filmas Graikijoje į kino sales sutraukė būrius žmonių. Raupsuotųjų istorija Europoje ir šiandien nepamiršta, todėl ir Spinalongos sala nepraranda keliautojų susidomėjimo.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą