"Visus tuos metus slėgė nereikalingumo jausmas"
"Visus tuos metus slėgė nereikalingumo jausmas"

Valdemaras Vizbaras, žmogus, besiblaškantis tarp aviacijos ir jūros, 14 metų buvo Klaipėdos universiteto burlaivio "Brabander" kapitonas. Su šiuo laivu pasaulį apiplaukė net du kartus, suskaičiavus visas nuplauktas jūrmyles. Pagaliau nusprendė: viskas - metas į pensiją, nes nori vasaros atostogų. Bet būdamas pensininkas jis nesiruošia susmegti kaip peraugęs kazlėkas. Ketina skraidyti.

"Apie "Brabanderį" daug rašėte jūs, spauda, buvau televizijos veidas. Net turguje moteriškės man nuolaidą taikydavo. Žmona net įsižeidė, kad mane visos pažįsta. Man ir geresnė žuvis buvo parenkama iš naujo silkių kibiro. O sūrio turguje aš išragavau daugiau nei paskui nupirkau. Turėjau privilegijų Klaipėdoje ir tebeturiu", - sako V. Vizbaras

Dirbdamas Klaipėdoje artimiau pažinote jūrininkus. Kokie tai žmonės?

Ateidamas apie juos galvojau, kad tai šiek tiek pasipūtę žmones, o išeinu didžiai gerbdamas kapitonus, dirbančius jūroje. Žemės kirminai galvoja, kad visi tie pinigai, kuriuos jūrininkai seniau švaistydavo tavernose ar merginoms, labai lengvai uždirbami. Žemės žmogus nežino, kokiomis sąlygomis jūrininkas dirba net ir šiuolaikiniame laive. Juk vandenynas ir dideliam laivui yra didelis. Anksčiau į vibraciją nekreipdavau dėmesio. Pas mus filmavo operatorius, žiūriu, kamera ant peties, nestato ant strypo, nes nuo variklių vibruoja visas laivas, o su juo - ir tu.

Kai jūreivis eina kaip krabas krante, visi galvoja, kad jis prigėręs vyno. Ne, jo poza visą laiką tokia, jis pasirengęs už kažko nusitverti, nes ilgą laiką neturėjo nieko stabilaus. Aš šitiems žmonėms pradėjau jausti nepaprastai didelę pagarbą. Kai kranto žmonės pradės suvokti, koks yra jūrininkų darbas ir atsakomybė, tada gal pradėsime būti jūrine valstybe.

Sunku įsivaizduoti burlaivį "Brabander" be jūsų. Kodėl palikote laivą? Buvote mandagiai paprašytas tai padaryti?

Tikrai neišvarė, priešingai, - klausė, ar norėčiau dar padirbėti. Bet ateina laikas, kai turi kažkas keistis. Pastaraisiais metais jau praradau motyvaciją. Tie 14 metų nebuvo tokie paprasti, kaip kartais iš šono atrodo. Tiesiog užsinorėjau vasaros atostogų. Turiu vaikų, šeimą, t. y. savo gentį, pradėjau tolti nuo jos. Per tą jūrą praradau pirmąją žmoną. Jūra mane jau buvo per daug nusinešusi.

Kaip jūs gyvensite be jūros, be burių šlamesio?

Dabar buriavimą vertinsiu kaip tam tikrą relaksą ir buriuosiu tada, pabrėžiu, tik tada, kada norėsiu. Nė kiek nesikremtu, kad išėjau.

Ar norėtumėte plaukti su "Brabanderiu" kaip paprastas įgulos narys?

Norėčiau būti ne įgulos narys, o keleivis, sėdintis kažkur gale ir žiopsantis. Bet kada nors, ir tikrai ne šią vasarą.

Vietoje savęs palikau savo padėjėją Ričardą Ramanauską, tiesiog nenoriu lįsti į akis. Žinote, kaip būna, ateina buvęs kapitonas tarsi su kažkokia aureole ir tu jautiesi diskomfortiškai. Manau, bent metus turiu praleisti, padaryti didžiąją pertrauką. O jeigu norėsiu buriuoti, tai rasiu su kuo. Mane dabar traukia buriavimas su itin mažu laiveliu ir gal net ežeruose.

Kas jums labiausiai įsiminė iš kapitonavimo "Brabanderyje" laikotarpio?

Visus tuos metus slėgė nereikalingumo jausmas, nors metai buvo skirtingi. "Brabander" Lietuvoje atsirado, kai Klaipėdos universiteto (KU) rektoriumi buvo profesorius Vladas Žulkus. Buvo didžiulė pasipriešinimo šiam laivui banga įvairiuose sluoksniuose. Nežinau tik valytojos nuomonės. Bet mačiau, kad bent jau povandeniniams archeologams, istorikams to laivo tikrai reikia.

DARBAS. Kapitonas Valdemaras Vizbaras: "Manote, kad lengva plaukti su turistais, kurie žada mokytis buriuoti? Kiekvieną kartą gauni 13 visiškai nepažįstamų žmonių, su visomis jų problemomis, tarp jų ir sveikatos, krante."

Burlaivių kaip ekologiškos transporto priemonės ypač reikia dabar, kai visi šaukia apie klimato atšilimą. Jie puikiausiai gali daryti mokslinius darbus, jeigu reikia, ir paburiuoti kokioje nors regatoje "The Tall Ships Races".

Aš buvau ir to laivo kapitonas, ir agentas. Pirmus trejus metus jis laikėsi dėl mano entuziazmo. Paskui universitete vos ne kas dvejus metus ėmė keistis valdžia. Ir visą likusį laiką buvome atsitiktinių uždarbių gaudytojais. Manote, lengva plaukti su turistais, kurie žada mokytis buriuoti? Kiekvieną kartą gauni 13 visiškai nepažįstamų žmonių su visomis jų problemomis, tarp jų ir sveikatos, krante. O aš laive įvedžiau sausą įstatymą. Iš pradžių gal kokius trejus metus mane kritikavo vietiniai jachtų kapitonai, bet reikėjo rodyti pavyzdį, nes tai visų pirma yra mokomasis burlaivis.

O studentai dažnai plaukdavo tuo laivu?

Čia ir bėda. Jūrų technikos fakultetas per 14 metų nebuvo atvedęs studentų. Vieną kartą vienas dėstytojas savo iniciatyva buvo atvedęs du ar tris, tai gavo per kepurę.

Kai būdavo koks nors "Brabanderio" jubiliejus, organizuodavau vakarėlius, pasakodavau, ką mes nuveikėme.

Visą laiką variau propagandą, kad reikia žiūrėti, ką su tokiais laivais veikiama kitose šalyse - Švedijoje, Danijoje, Lenkijoje.

Norėjau, kad KU valdžia suprastų, jog toks laivas yra instrumentas visų sričių specialistams, kurie rengiami KU.

Liko šiokių tokių nuoskaudų?

Kaskart tekdavo prašyti pinigų laivui. Kildavo klausimas - kam jis buvo pirktas?

Su lenkais parengėme bendrą projektą, prisijungė švedai ir danai, bet KU nerodė jokio entuziazmo. Būdavo, įsivažiuoja koks nors projekto ekonomistas, tada jis pakeičiamas, ir vėl viskas iš naujo. O kai tu esi ir projekto vadovas, ir kapitonas, visas organizavimas vyksta tol, kol esi sausumoje, o kai išplauki į jūrą, krante viskas sustoja.

Bet laivas per trejus metus gavo milijoną litų iš ES pinigų. Lenkų kapitonas, dalyvavęs tame projekte, per dieną gaudavo tris kartus daugiau pinigų nei aš, nors mūsų laivas reprezentavo tą projektą. Pas lenkus tą darbą dirbo 5-6 žmonės, o mes - dviese. Žinoma, tokie dalykai palikdavo nuosėdų ir per tiek metų jų susikaupė.

Ar buvo geresnių laikų?

Šioks toks palengvėjimas atsirado, kai mes 2015 metais buvome prijungti prie Jūros tyrimų instituto. Tai padarė dabar jau amžinatilsį Saulius Gulbinskas. Tada atsirado žmonių, su kuriais buvo galima susikalbėti dėl laivo. Dirbti pradėjau nuo 2007-ųjų, vadinasi, praėjus 8 metams. Tačiau viskas baigėsi tragiškai. Dieną prieš mūsų išplaukimą į didžiausią "Brabanderio" reisą, t. y. aplink Islandiją, mirė idėjos "gimdytojas" S. Gulbinskas.

Jūros tyrimų institute buvome iki 2020-ųjų rugpjūčio. Jau pernai norėjau baigti savo karjerą. Bet Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktorius kapitonas Vaclavas Stankevičius, buvęs prie "Brabanderio" atsiradimo Lietuvoje ištakų, paprašė dar pabūti, kad įsivažiuotų mokyklos kursantų praktika laive. Man tada buvo atsiradę sparnai - pagaliau mokomasis laivas tampa mokomuoju. Dauguma tų jaunuolių jūroje nėra buvę. Mes stengdavomės juos plukdyti, kai jūra būdavo gana rami. Kartą grįžome ir prastesniu oru, užtat paskui visi tarsi kokie didvyriai vaikščiojo. Per dvejus metus, kai prasidėjo šita praktika, keli studentai pakeitė profesiją, nes žmonės suprato, kad jų organizmai visiškai netinka jūrai.

2020-ųjų rugpjūtį įvyko eilinė reorganizacija. Dabartinį rektorių Artūrą Razbadauską ir infrastruktūros prorektorių Benediktą Petrauską labai gerbiu, bet man grįžimas į tą didelę kontorą buvo paskutinis lašas. Pamaniau, mano nervai gali nebeatlaikyti, dar susipyksiu ir su tais žmonėmis, kuriuos nuoširdžiai gerbiu. Jie bus naujas postūmis KU, nes tai aktyvūs žmonės.

Kaip atsirado noras buriuoti?

Esu kupiškėnas. Kol buvau mažas, daug laiko praleisdavau pas senelius prie ežero. Pavasarį pas mus, kur gyvenau, atsirasdavo pelkė. Tada mes su draugais skaitėme Žiulio Verno knygas, tad išsikėlę klojimo ar tvarto duris buriuodavome. Mano dėdė dirbo Panevėžio kariniame aerodrome ir nusiveždavo mane prie lėktuvų. Man visą laiką galvoje ūžė lėktuvai ir laivai plaukė. Visą laiką blaškiausi tarp jūros ir aviacijos. Mama kiek galėdama mane nuo šito saugojo, nes manė, kad toks užsiėmimas mane pražudys. Norėjau stoti į karo aviacijos mokyklą, bet nepriėmė. Tik prieš kokius šešerius metus sužinojau kodėl. Įdomi buvo mūsų šeima: tėvas kolūkio pirmininkas, o mama - bandito dukra.

Tėvas manė, kad visi mano užsiėmimai yra niekam tikę. Jis buvo įsitikinęs, kad tik žemės ūkis gali išgelbėti pasaulį.

Man taip neatrodė, aš užsiiminėjau radiotechnika, todėl mūsų santykiai nebuvo labai draugiški.

Vienos kaimo mokyklėlės muziejuje stovėjo mano aparatas, panašus į tuos, kurie atsirado radijo priešaušriu, ir buvo veikiantis, bet perkūnas trenkė į jo anteną. Tada tėvas su kirveliu perėjo per visas mano antenas, sakydamas, kad iš šitų š... niekas duonos nevalgys, ir išmetė visą mano turtą velniop. Bet aš paskui kaip tik iš to duoną ir valgiau.

Kai tapau lakūnu, buvo visiška katastrofa. Paskui tėvas mirė ir vėlesnių baisumų nebematė. Mano brolis buvo borto technikas ir žuvo, kai 2003 metais sraigtasparnis per pratybas nukrito į Baltijos jūrą, tad mano gyvenimo susiejimas su jūra šeimai buvo katastrofa.

Prieš tai aš dvylika metų skraidžiau sportinėje aviacijoje, 6 metus dirbau Panevėžio aeroklubo inžinieriumi. Beje, ten ir prasidėjo mano buriavimas. Žiemą lakūnai nelabai ką turi veikti, inžinierius taip pat, technika visa užrakinta. Kažkada buvau aviamodeliuotoju, ir dabar tebesu. Vienas mano draugas pagal brėžinius pasidarė laivą. Ir aš pasidariau, ir maniškis plaukė kur kas geriau negu jo. Apetitas atsirado bevalgant. Su tuo mažu laiveliu pradėjau dalyvauti relaksinėje Joninių regatoje. Vienas bankrutuojantis kolūkis pardavinėjo jachtą, aš ją nusipirkau, žinoma, sulindau į skolas. Viskas prasidėjo nuo hobio ir dėl mano nutrūktgalviškumo.

Kokius mokslus baigėte? Kokia jūsų specialybė?

Aš esu radiofizikas. Mano pirma duona - skaičiavimo technologijos. Buvau gavęs paskyrimą į Vilniaus universiteto skaičiavimo centrą ir buvau gana sėkmingas inžinierius. Bet tada buvau užsivedęs dėl deltoplanų. Buvau vienas iš pirmųjų Lietuvoje, bandžiusių lėkti su deltoplanu nuo kalno. Baigėsi ne itin gerai, tad paskui kurį laiką buvau užmetęs visus tuos skraidymus.

Burlaivis "Brabander" visų pirma yra mokomasis laivas, bet jis daugiau motoruoja nei buriuoja.

Ar dabar dar skraidote?

Dabar skraidau su radijo bangomis valdomais lėktuvų modeliais, kuriuos pavadinčiau puslėktuviais. Kai kurių kaina artėja ir prie nedidelio tikro lėktuvėlio. Žmonos apie jas turi menką supratimą, kalbant su jomis nubraukiamas vienas, o kartais ir du nuliai. Susirenkame visi pažįstami iš tų laikų, kai modeliavome dar mokyklose, juokaujame, kad esame 1968 metų jaunučių rinktinė. Man tai atgaiva.

Nuo aviacijos nenutolau. Užpraeitą vasarą, lygiai po 25 metų pertraukos, sėdau į lėktuvą, tiesa, šalia buvo instruktorius, bet patikėkite, skridau vienas. Instruktorius sakė, kad nieko nepamiršau. Puoselėju iliuzijas, nes mano sūnūs nusipirko tokį lengvą lėktuvą. Turiu komercinio piloto licenciją, žadu atnaujinti. Jie, žinoma, nedžiūgauja dėl to. Ką aš čia dabar pensijoje sėdėsiu. Žinoma, bėdų yra. Galva planuoja kaip prieš 20 metų, o kojos eina taip, kaip dabar.

Kaip atsidūrėte Klaipėdoje, "Brabanderyje"?

Net nenoriu pasakoti. Buvo keistų sutapimų virtinė - ir jau stoviu "Brabanderio" tiltelyje. Apie tai galima daugiaserijinį filmą su indiškais šokiais pastatyti. 2006 metais buvo iškilę problemų šeimoje, atsidūriau psichologinėje duobėje. Klaipėdoje esu nuo 2007 metų birželio. Darbas laive man buvo atgaiva. Nepaisydamas visų sunkumų, kurie yra krante, išplauki į jūrą ir esi laisvas, tau ant galvos niekas nesėdi.

Pradėdamas dirbti "Brabanderyje" įsivaizdavau, kad labai daug žinau. Netrukus supratau, kad man trūksta žinių, kad reikia mokytis, kitaip būsiu kvailio vietoje.

Iš pradžių stažavausi Gdynės, paskui Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje. Bėda ta, kad į daugelį dalykų pradėjau žiūrėti profesionaliau, o tai ėmė nepatikti buriuotojams mėgėjams. Garsėju kaip kirvis per egzaminus - reikalauju, kad žmogus žinotų. Yra toks posakis: "Į jūrą išplaukiant reikia pažymėjimo, o grįžtant iš jos - žinių."

Tai kas vis dėlto geriau - skraidyti ar plaukioti?

Geriausia dirbti tai, kas tau tuo metu yra priimtiniausia, blogiausia - nekenčiamą darbą. Aš dirbau, nes mokėjo gerą algą. Dėl to dabar galiu pensijoje ramiai sėdėti. Man stažo užteko vos ne dviem pensijoms, nes dirbu nuo 18 metų, neoficialiai gal net nuo 14-os. Eidavau ir šieno grėbti. Man reikėjo savų pinigų. Niekas man jų neduodavo radijo detalėms ar propeleriui kokiam nors lėktuvėliui nusipirkti. Ir su kombainu esu dirbęs, ir traktorininko teises turėjau.

Aviacijoje mano darbas buvo prižiūrėti lėktuvus, o skraidžiau kaip mėgėjas, savanoris, buksyruotojas. Skraidymo valandas mums užskaitydavo. Oficialiai profesionalaus lakūno statusą įgijau tik po 1990-ųjų. Mano oficialių valandų ore yra daugiau kaip 1 500, o pridėjus neoficialias, bus 1 700. Kiek jūrmylių nuplaukiau su jachta, kurį laiką skaičiavau, o paskui - nebe. Su "Brabanderiu" mes du kartus apiplaukėme apie pasaulį, suskaičiavus visas nuplauktas jūrmyles.

Daug štormų teko atlaikyti?

Jeigu dabar man lieptų "Brabanderį" parplukdyti iš Olandijos tokiu oru kaip tada, galėtų sakyti, kad išmes iš darbo, - nosies nekiščiau iš uosto.

Tada manęs žvejai Bornholme klausė, ar mes visai sukvailėjome, kad tokiu oru ruošiamės plaukti į Klaipėdą. Banga - apie 6 metrai, vėjo greitis - apie 30 m/s, pavėjui be jokių burių plauki 6-7 mazgų greičiu. Bet užtat sužinojau, kad "Brabander" - tvirtas laivas.

Per "The Tall Ships Races" yra buvę "sunkoko" oro, bet tikrai ne tokio. Šiaurės jūroje buvo 5 metrų banga ir vėjo greitis - apie 25 m/s, bet ten banga kiek ilgesnė ir ne tokia stati. Tada mes pasiekėme maksimalų "Brabanderio" greitį - 14 mazgų, ir buvome atsiplėšę nuo viso laivyno. Jeigu plaukdami paskutines mylias nebūtume pakliuvę į visišką štilį, laivynas nebūtų mūsų pasivijęs, bet tada finišavome visi kartu. Užtat paskui visi kapitonai per priėmimą pagarbiai ėjo pro mūsų staliuką. Tada buvo smagu, bet nuovargis - žvėriškas. Apie miegą negalėjai nė galvoti. Visa vadinamųjų praktikantų įgula buvo drūtai apsivėmusi, tai vairavome su vyr. padėjėju R. Ramanauskus dviese.

Ką manote apie buriavimą Lietuvoje?

Gal jums pasirodys keista, bet per savo plaukiojimą su "Brabanderiu" labai nutolau nuo buriavimo jachtomis. Mat mes daug daugiau motoravome nei buriavome, nes viską laiką turėdavome užduotis, reikėdavo laikytis grafikų. Galiu pasakyti tik vieną dalyką - progresas labai stipriai eina į priekį. Laivų padaugėjo, dabar jie ilgai būna vandenyje.

Manau, dabar Lietuvoje pradedama griežtai atsiskirti sportinį ir pramoginį relaksinį buriavimą. Tai pas mus buvo suplakta į vieną vietą. Progresas yra, bet Lietuvai iki jūrinės valstybės, deja, dar toloka. Bėda ta, kad valdininkai Vilniuje sėdi, o jūrininkai - Klaipėdoje arba jūroje. Kai Vilniuje parašomas koks nors dokumentas, negali nesijuokti. Kai kala kokį nors įstatymą, visi už galvų susiima.

Apie ką jūs svajojate dabar?

Svajoju baigti kraustytis. Dabar gyvenu dviejose vietose. Šiuo metu Vilniuje bandau įsikurti savo bute. Nepamečiau ir Klaipėdos. Įsivėliau į regatos "The Tall Ships Races" organizavimą, žadu padėti Violetai Ulevičienei tvarkytis su laivynu, nes kaip kapitonas išmanau regatos virtuvę.

Be to, turiu savo įmonę - Mažojo laivyno akademiją, kurioje aš su trimis kolegomis mokau pramoginių laivų laivavedžius.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder