A. A. Daukšys tuo navatnas (keistas), jog trisdešimt metų dėstytojavęs Klaipėdos buhalterijos mokykloje, išsaugojo poeto dvasią ir didelę erudiciją, atskleidė tautodailininko talentą.
Šis žmogus tarsi išpildė J. Basanavičiaus priesaką: "Neužmirškime, broliai, jog po Tėvų ir Dievo labiausia turime mylėti tėviškę Lietuvą".
Gimęs Vilkaviškio apskrityje, Krijobalių kaime, kaimo inteligentų, tremtinių vaikas, anksti susidomėjo giminės šaknimis - kai tik perskaitė pirmąjį lietuvišką A. Pietario romaną "Algimantas", kuriame rašoma apie seną, išmintingą Daukšį, su kuriuo tardavęsis pats kunigaikštis ir jo vyrai...
Gyvenimo saulėlydyje Algimantas Daukšys aprašė istorines suvalkiečių tradicijas, tik jiems būdingus kalbos, kultūros savitumus, žmonių stereotipus ir tragišką giminės lemtį. Tačiau pasakoja savo giminės legendą nešykštėdamas gaivališko humoro ir sąmojaus: apie brolių peštynes su kaimo bernais, įsimylėjėlių kirkinimąsi ir lakstymą drigantais (eržilais). Kaip Algimanto dėdė Jonas šėnavojo (saugojo) savąją žmoną, vaikščiojusią po ūkį baltom pirštinėm, taip ir jis pats pagarbiai elgiasi su savo trijų sūnų motina Vanda.
Ne tik gyvenimo patirtis, anot pono Algimanto, yra didelis kapitalas - ištikimybė gyvenimo moteriai ir meilė - neiššvaistomas turtas. Kaip, beje, pilietiniai principai ir politinės pažiūros. "Daukšių giminės metraštyje" žmogus išsako savo nuomonę apie atgimimo laikotarpį, sakralius tautos siekius ir politikus, kurie it "pasipūtę menkystos kyla į viršų lyg pūslės".
"Sėdėdami dviese vienoje valtyje - irkluokit į vieną pusę"
Jau prieš jungtuves Daukšys buvo susikūręs psichologinį ir vizualinį žmonos portretą:
"Žmona - ne tarnaitė, ne karalienė, o draugė, jos išmintis ir vidinis grožis labiau vertinamas nei išorė ar kūno proporcijos. Tvirtoje šeimoje partneriai dažniau mato vienas kito pranašumus, o ne trūkumus, į juos nuolat nebaksnoja. O kaip nelengva būna įveikt savo silpnybes ir abejotinus pranašumus.
Nesklandumų, prieštaravimų įveikimas be pykčio (blogas patarėjas), isterijos, demagogijos (šmaikštumas - ne visada pranašumas), bet ilgai ir nuoširdžiai diskutuojant, kokia karti bebūtų realybė... Kompromisų paieška, tolerancija. Savasis ego ne visada teisus".
Apie harmoniją lygiaverčių partnerių sąjungoje rašo: "Negerai, kai vyras arba moteris dominuoja šeimoje, bruka savo nuomonę (dūzgia kaip bitelė, o naudos - kaip iš vapsvos), primeta savo nuostatas. Protingas tas, kuris daug klausosi, o ne tas, kuris daug kalba".
Taigi prieš 49-erius metus Algimantas su savo blezdingėle Vanda, sutemus, kad niekas nesužinotų apie tarybinių mokytojų šliūbą bažnyčioje, buvo suvinčiavoti vienintelėje anuomet Klaipėdoje Jėzaus Kristaus Karaliaus bažnyčioje.
Kaip trys ąžuolai užaugo trys Daukšių sūnūs, padovanoję gimdytojams šešetą vaikaičių. Sugrudo šeimos patriarcho širdis, kai per jo jubiliejų miniai susirinkusių sveikintojų (pedagogų, tautodailininkų ir sodininkų) pirmagimis sūnus Audronius su savo sūnumi grojo klarnetais. Audronius dirba dėstytoju Klaipėdos universitete, jo žmona - taip pat muzikė, o jų sūnus, senelių vadinamas Audručiu, skina laurus tarptautiniuose klarnetininkų konkursuose. Audronius paveldėjo iš tėvo nagingumą: šeimos galva kūrė triptiką "Gedimino sapnas" pagal sūnaus nupieštą kunigaikščio portretą. Vidurinysis sūnus Virgilijus - autošaltkalvis, ir tėvas didžiuojasi, kad jis toks darbštus, dainingas ir patikimas. Juokiasi: "Virgutis darban įsisuka viesulu: lūžta kastuvų ir kirvių kotai".
Pagrandukas Žilvinas - irgi nuovokus autoremontininkas. Meniškos prigimties ir vaikaitės: Ugnė pasirinko dizainą, Skaistė pamėgo keramiką, Dovilė - floristiką, o mažiausioji, trimetė Vakarė, užsiima jai vienai suprantama alchemija: žaidžia sode su kolbelėmis. Padykusius, bet stropius berniūkščius Tautvydą ir Audrių senoliai vadina "sodo paukšteliais", mat jie, būdami mažiukai, slėpdavosi čia nuo tėvelių, kad šie neišsivežtų jų iš senelių sodo viešpatijos.
Antrasis ąžuolo gyvenimas
Kai Vanda Daukšienė aprodė namus, kuriuose visa, nuo pamatų iki langinių, stalų, suolų, vaiko lopšio, rankšluostinių bei laikrodžio apkaustų padaryta vyro rankomis, ir mostelėjo į jo išskobtą saulutę ant stogo, viena iš marčių prasitarė: "Mama - mūsų saulutė". Ir tai nebuvo pataikavimas. Moteris sakė per dešimtmečius nė sykio nesusipykusi su marčiomis. "Gal mes jau senstam. Nors Klaipėdoje gyvenantys vaikai atvažiuoja kas antrą dieną, išeinam su tėvu ant keliuko ir laukiam, o jiems išvažiuojant, ilgai mojam"...
Daukšių išsikasto šulinio vanduo skalsesnis už midų. Daug gyvybės sode, o kai nusileidi į rūsį, kur įrengta dirbtuvė ir svetainė, pro langelį gali maitinti raudonas žuvytes, nardančias tarp lelijų miniatiūriniame tvenkiny. Žiemą jos laikomos kubile, šalia duonkepės. Įdomu, kad žmona ir vaikaičiai entuziastingai padeda meistrui kokią skulptūrą ar bareljefą nugludint. Algimantas Dokšys sako vardan sodo atsisakęs jūros ir aspirantūros, nors buvo perspektyvus inžinierius Baltijos žvejybos laivyno bazėje, net parašė knygą "Lietuvos žuvies pramonės vystymasis". Jis sako: "Tais laikais, o ir mokytojaudamas, buvau nurimęs, bet vėl įnikau drožybon. Prasidėjo tai labai seniai: dar vaikas droždavau saviškiams medpadžius. Vandutės pažįstamas rimtas tautodailininkas Z. Vaišvila, pajūry poilsiaudamas, paprašė lentgalio ir išdrožė muzikantą. Kai aš išdrožiau dūdą su valtorna, jis man per petį patapšnojo: "Algi, varyk!", ir davė man stimulą. Toli nenušokau, bet dalyvavau tautodailininkų seminaruose, paskutinysis buvo 1999 metais Juodkrantėje, kur prikišau nagus prie Raganų kalno iškabos. Marčioms kočėlus išdrožiau. O dabar, kol parako dar yra, atsigriebsiu. Pagal zodiaką esu Liūtas, tai užtenka mane, pašėlusį, už ūso patraukt, arielką gerdamas pažadu žmogui ką padaryt, ir jokio atlygio nenoriu. O pažadus reikia tesėt. Reikia į tą darbą įsigyvent, gal aš ir per daug kruopštus, nes skulptorius R. Midvikis yra sakęs: "Algi, tu tik nedailink, palik grubesnį medį".
"Neringos" sodininkų draugijai jis atidavė duoklę, per keturiasdešimt metų sukūręs čia medinukų karalystę. Architektai tautodailinko, suprojektavusio savą būstą, skoniu visiškai pasitikėjo, tad jis įrengė sode ir malūną - muziejų, kur visos sodininkų šventės vyksta, saviveiklininkai vaidina. Kiekvieno kaimyno namukui išskobė iškabas, pagal dainelę "Du gaideliai", ir net Mičiurino stovylą. Juk pats skiepija vaismedžius; viena obelis aštuonetą skirtingų rūšių obuolių subrandina. "Aš šį tą palieku - šia prasme būsiu naudingas ir išėjęs", - sako Algimantas Alfonsas Daukšys, gyvenąs pagal paprastutę žmoniškumo formulę: Dievas, darbas, dora.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą