Pasakysiu atvirai: ne. Laikui bėgant skausmas tik aštrėja. Vis aiškiau suvokiu, kad Ramūnas nebesugrįš, kad tai yra realybė ir kad niekada jau nebus kitaip.
Kada buvo sunkiausia?
Po laidotuvių, kai grįžau namo. Ramūno drabužiai, užrašai... Jo kvapas. To neįmanoma nusakyti... - Astai iš akių pabyra ašaros.
Ar kas nors jums padeda tai ištverti?
Ačiū Dievui, turiu šalia tėvelius. Jie man - pati didžiausia atrama. Persikėlę gyventi pas mane į namą, prižiūri vaikus, penkiametę Dorotėją ir trejų metukų Dominyką. Aš iš namų skausmo nenešu. Esu uždaro būdo, nelinkusi atvirauti.
Perėmėte vyro verslo reikalus, esate viena iš viešbučio "Navalis" bendrasavininkių. Jūs labai stipri moteris...
Visi Ramūno draugai ir verslo partneriai mane priėmė nuoširdžiai. Aš jiems labai dėkinga. Visada tikėjau, kad Ramūno aplinka - dori ir sąžiningi žmonės. Ir aš neklydau.
Vienas žmogus be Dievo pagalbos ir tikėjimo tikrai nebūtų pajėgus iškęsti. Žinoma, daug priklauso ir nuo žmogaus charakterio. Mano giminės moterys labai stiprios. Močiutė pati viena tvarkė didžiulį ūkį, mama taip pat niekada nėra dejavusi dėl šeimą užklupusių bėdų ar nelaimių.
Esu stipri, bet tam reikia milžiniškų pastangų. Gyvendama su Ramūnu galėjau būti silpna, už jo pečių jaučiausi saugi ir rami dėl ateities. O dabar į mane žiūri vaikai. Jiems irgi labai sunku susitaikyti su tėvelio netektimi. Jų širdelės kraujuoja. Aš privalau būti jiems ramstis.
Esate tikinti. Ar tai irgi įskiepyta jūsų šeimos?
Taip, mano šeima yra tikinti ir tas vertybes perdavė man, o aš jas skiepiju savo vaikams.
Ar jums nekilo mintis pakeisti namus?
Niekada. Ramūnas gimus Dorotėjai prie namo pasodino liepą, o Dominykui - ąžuolą. Mes kartu kūrėme tuos namus, puoselėjome, kad ad juose būtų gera gyventi vaikams. Kiek mes čia būtų gera augti vaikams, kad čia drauge sulauktume senatvės... - moteris nutyla. Minutę neįstengia kalbėti. - Galima palikti namus, paslėpti nuotraukas, bet nuo savęs nepabėgsi. Mano gyvenimas lyg žaizda, vienintelis vaistas - tikėjimas Aukščiausiuoju.
Jūsų vyras bendravo su vienuoliais pranciškonais?
Jis rėmė Kristaus Karaliaus bažnyčios restauravimo darbus. Nuo tada ir pradėjome bendrauti su broliais pranciškonais. Mirus Ramūnui jie buvo šalia. Ir toliau mūsų draugystė tęsėsi. Man labai norėjosi dvasinės veiklos, ir aš įsitraukiau į Evangelizacijos paramos fondą. Šiuo metu ieškome lėšų evangelizacijos projektams įgyvendinti. Ši mano kad ir mažytė veikla tęsia pradėtus Ramūno labdaros darbus. Ir man šilta nuo minties, kad vyras manimi didžiuotųsi...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą