Danguolė Martusevičienė: "Mudvi su arfa esame vienas kūnas ir siela"

Grojau laivuose, kazino, suomiškose pirtyse, ant raudono kilimo, ant marmuro ir ant žolės. Dabar atostogos teatre, tad skambinau ir viename knygyne, o žmonės vartė knygas ir skambino pažįstamiems, kad skubėtų pasiklausyti arfos. Mano misija, kad ją išgirstų kuo daugiau žmonių. Turėtų praeiti dvidešimt penkeri metai, kad šiame regione atsirastų ja grojančių. Dabar Lietuvoje yra tik keturios profesionalios arfininkės, kurios savo orkestruose gros iki mirties. Likusios muzikantės groja vaikų darželiuose. Turėjau vieną mokinę, kuri išvažiavo į užsienį.

Dabar dar savaitę grosiu restorane, o paskui keliausiu kitur, nes nenoriu prisirišti prie vietos. Už atlygį man svarbiau gyvenimiška patirtis.

Koks tai instrumentas, kokiais jų jums teko groti?

Po vargonų arfa yra antras pagal sudėtingumą instrumentas. Ji turi septynis pedalus, kuriuos reikia kojom maigyti ir kartu rankomis pataikyti į 47-ias stygas. Yra daugybė grojimo pozicijų, tad mano raumenys tokie kieti, kad galėčiau užpakaliu vinis iš sienos traukti. Reikia ištvermės, tad senovėje arfininkai buvo vyrai, vėliau - galingos moterys, - juokiasi. - Kai dirbau filharmonijoje, išvažinėjau visą pasaulį ir grojau tokiais instrumentais, kokius ten rasdavau, nes jeigu arfai yra per šimtą metų, jos neleidžiama išvežti iš šalies. Vertingos, kaip Stradivarijaus smuikai, yra 300 metų prancūziškos arfos. Grojau ir tokia. Jų pasaulyje išliko vos šimtas. Antikvarinės arfos beveik neįperkamos.

Apie muziką svajojote nuo vaikystės?

Labai nemėgau algebros, mane pykino nuo skaičių. Neįstojau į fortepijono klasę, o kas ketveri metai anuometinė konservatorija priimdavo po vieną žmogų į arfos klasę. Tėvas man ją nupirko, ir tyliai, slapta Balys Dvarionas mane priėmė. Tokių kaip aš nenorėdavo priimti, nes buvau hipė, susipainiojau su Romu Kalanta (Kauno centre 1972 m. susideginusiu už Lietuvos laisvę - Aut. past.). Viena dėstytoja mane vadino "zamorskaja kukla, kontrarevoliucionierka". Mes kitaip rengėmės, buvome ilgaplaukiai, klausėmės uždraustos "The Beatles" muzikos. O juk muzika labai galinga, turi stiprų poveikį, ji verčia valstybių sienas...

Ar sutuoktinis nepavydėjo jūsų atsidavimo arfai?

Tris kartus ištekėjau, su visais išsiskyriau, pagimdžiau du vaikus. Pirmojo aistra manęs netenkino, su antruoju pragyvenome penkiolika metų, jis - legendinis klarnetininkas, bet žinote, talentui reikia atnašauti, o jis mane tik smukdė. Aš nepasakyčiau, kad vyrai - kiaulės, jie gali būti draugai, jeigu susieini tik kartą, bet jų nėra šalia, kai labiausiai reikia. Negražu žiūrėti į juos kaip į ligonius, reikia žiūrėti kaip į vaikus.

Gal nesutikote tvirto kaip uola, kad jaustumėtės jo įsikibusiu edelveisu?

Nesiskundžiu patyrimais. Kai išsivalai, yra tuščia vieta, ir sutinki žmogų, nes pasaulyje jų pilna. Bet manęs vyrai neatlaiko ir fiziškai, ir energetiškai, jiems per sunkus mano gyvenimo tempas. Jie dar analizuoja, kas vyko prieš dvi dienas, o aš veržiuosi vis pirmyn, nesigręžiodama atgal. Visur pabuvojau - nuo lūšnynų iki valdovų rūmų. Buvau visokiose sektose, pas būrėjas, Brazilijoje - pas vudu žynius.

Sakėte, kad su Brazilija yra susijusi jūsų šeimos istorija.

Mano seneliai iš tėvo pusės 1917 metais pardavė trobas, visą turtą ir išplaukė į Braziliją. Ten dirbo kavos plantacijose, nusipirko namus. Mano tėvą, kuriam tada buvo vienuolika metų, išsiuntė parvežti lobio, užkasto šeimai priklausiusios žemės kertėje. Jis grįžo, iškasė, bet popieriniai litai jau buvo sudūlėję, tad užaugo Lietuvoje kaip našlaitis.

Dabar važinėju pas Brazilijoje gyvenančius savo pusbrolius, dėdes, tetas. Kartą ten išbuvau visą mėnesį turėdama tik vieną dolerį - mane kaip talismaną lietuvių šeimos perduodavo viena kitai.

Papasakokite apie savo vaikus.

Tai mano komanda! Dailė griežia smuiku, Martynas - pučiamuoju instrumentu, anūkės turi ypatingą klausą. Antai Eveliną išlydėjau kankliuoti į Tūkstantmečio Lietuvos dainų šventę. Kita anūkė, Odeta - šoka profesionaliame kolektyve. Su mergaitėmis vaidinome ne viename istoriniame kino filme, kaip muzikantės pūtėme švilpynes. Nuo trejų metų anūkės šoka pilvo šokį, aišku, su močiute! Kartais jį naudoju apšilimui per muzikos terapijos užsiėmimus.

Kaip sekasi muzikos terapeutei?

Prieš penkiolika metų pradėjau užsiėmimus psichiatrijos ligoninėje. Dabar mano šeima - Klaipėdos apskrities ligoninės ligoniukai. Pasiklausę arfos, žmonės pasako: "Aš nebepiktas". Matau, koks begalinis žmonių dėkingumas, kaip spindi atėjusiųjų akys. Mes ir šokame. Senutės, beveik nebeišeinančios iš skyriaus, nušvinta, kai jas pašokdina jaunuolis. Kartais ligoniukai klausia, ar man negėda su jais lankytis koncertuose, parodose.

Tapote portretus, lipdote iš molio, siuvate lėles. Kokios patirtys ekstremaliausios?

Žinau, ko nedaryčiau antrą kartą. Nebeplaukčiau jachta. Nepakeliu jūros supimo. Ir nebešokčiau su parasparniu nuo dviejų kilometrų aukščio uolos.

Antroji jūsų šeima - Muzikinio teatro orkestras.

Kartu grojame daugelį metų, lyg galerą irkluojame - apie žmogų žinai viską, užtenka pažvelgti į veidą. Pažiūrime vienas į kitą, susikaupiame, ir žinome, kad muzikai atiduosime viską. Milžiniška bendra energetika tave palaiko, vienas to nepadarytum. Jaudinamės prieš kiekvieną koncertą - visi trypia, rūko, kavą geria. Jeigu dirigentas nepasitiki savimi, mums persiduoda jo nepasitikėjimas ir baimės. Mes negalime dirigento "peršokti" ir koncertas būna vidutiniškas.

Ar jūs ko nors bijote? Turite troškimų?

Bijau šunų. Daugiau - nieko, nes tai priklauso nuo vidinio išsiauklėjimo. Kai susirgau sunkia liga, supratau, kad buvau praradusi savąjį aš. Valgiau bet ką, gyvenau dėl kitų, o juk peržengus 40 metų reikia sugrįžti į savąjį pasaulį. Kai virsti sraigteliu, tai ir atsitinka bėda. Pats gyvenimas yra ir troškimas, ir prasmė, ir triumfas. Aš jau dvyliktą dieną po operacijos skambinau arfa savo chirurgui.

Į kokias veiklas šiandien esate pasinėrusi?

Rašau istorinę knygą apie Lietuvos arfininkes. Koncertuojame trise su aktore Virginija Kochanskyte ir soliste Giedre Zeicaite. Kai trise koncertuojame bažnyčiose, žmonės, sėdintys pirmose eilėse, verkia. Arfa yra vienintelis instrumentas, kurio stygos skleidžia vibraciją. Sako, kad jos muzika atpalaiduoja, užliūliuoja, gydo net vėžį. Groju Mocartą ir visą fortepijoninę muziką. Nuolat aranžuoju, kuriu, nes lietuviai kompozitoriai nedrįsta kurti arfai.

Kada paskutinį kartą buvote įsimylėjusi?

Nuolat esu visa širdimi įsimylėjusi. Viena meilė baigiasi, prasideda kita. Ji ateina. Būna, kad ilgai pažįsti žmogų, o vieną akimirką iš jo padvelkia tokia šiluma, toks neįkainojamas intymumas.